Amerikiečių ekologo, miškininko ir gamtosaugininko Aldo Leopoldo (1887-1948) darbai apie žemės turtus, apie žemę kaip nedalomą visumą, apie žmogaus vietą trapioje gamtinių ryšių sistemoje, padarė reikšmingą įtaką šiuolaikinei gamtosaugos sampratai. Skaitytojams siūlome ištrauką iš A. Leopoldo knygos „Smėlio grafystės kalendorius” (1949).
Kiekviena profesija turi nedidelį būrį epitetų, kuriems būtinos lankos pabėgioti, pasidžiaugti laisve. Pavyzdžiui, ekonomistai priversti ieškoti laisvų ganyklų savo numylėtiesiems burnojimams „nerentabilu”, „regresija” ir „tradicinis inertiškumas”. Plačiose smėlio grafystėse šiems ekonomistų priekaištams yra kur pasimankštinti, žolės ganytis kiek nori ir nepuola kaip sparva prieštaringa kritika.
Dirvožemininkams irgi būtų riesta be smėlio grafysčių. Kur gi kitur jiems, kaip duonos kasdienės, ieškoti jaurinių ir glėjinių dirvožemių, anaerobinių bakterijų? Socialinio planavimo specialistai pastaraisiais metais pradėjo naudoti smėlio grafystes kitam, nors irgi panašiam reikalui. Smėlio rajonas žemėlapiuose su smulkiais žirneliais, kur kiekvienas žirnelis reiškia dešimt vonių, arba penkis kosmetikos salonus, arba vieną mylią asfalto dangos, arba veislinio buliaus dalį, yra blyški tuščia malonių kontūrų ir didumo erdvė. Tokie žemėlapiai atrodytų labai nuobodžiai, jeigu žirneliai būtų išsidėstę lygiomis eilutėmis.
Trumpai sakant, smėlio grafystės yra skurdžios.
Aldo Leopoldo namelis Viskonsino valstijoje
Tačiau ketvirtajame dešimtmetyje, kada geradariai reformatoriai klajojo po didžiąsias lygumas ir įkalbinėjo smėlio fermų savininkus keltis į kitas vietas, šie nepatiklūs tamsuoliai nepanorėjo niekur išvažiuoti, nors juos ir viliojo federalinio žemės banko trijų procentų paskola. Mane tai suintrigavo ir aš pagaliau, norėdamas įminti jų elgesio mįslę, nusipirkau smėlio fermą.
Kartais, atėjus birželiui, kai lubinai rasa apmoka neuždirbtus dividendus, aš pradedu abejoti, ar jau tokie skurdūs šie smėlynai. Pelningų fermų žemėje lubinai net neauga, juo labiau nesurenka kasdieną brangakmenių vaivorykštės. Jeigu jie ten surizikuotų išlįsti iš žemės, kovos su piktžolėmis inspektorius, kuris retai regi rasotą aušrą, aišku, pareikalautų, kad juos nedelsiant išnaikintų. Ar ekonomistai žino, kad yra tokie augalai lubinai?
Galbūt nepanorėjusius palikti smėlio grafysčių fermerius sulaikė tos gilios, suleidusios šaknis į praeitį, priežastys. Kiekvieną kartą, atėjus balandžiui, man tai primena šilagėlė, pražystanti visuose žvirgždėtuose gūbriuose. Šilagėlė nekalbi, bet, kiek aš suprantu, ji apsisprendė dar laikais ledynų, kurie čia paliko žvirgždo. Tik žvirgždėti gūbriai yra tokie neturtingi, kad gali šilagėlei suteikti nevaržomą erdvę po balandžio saule. Ji pasiruošusi kęsti sniegą, ledo krušą ir šaltą vėją vardan teisės žydėti vienatyje.
Yra ir kitų augalų, kurie pasaulyje trokšta ne turto, o erdvės. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, į mažutę smiltę, papuošiančią baltais nėriniais skurdžiausių kalvų viršūnes, kol jas šviesiu mėliu nutaškys lubinai. Smiltė paprasčiausiai nesutinka gyventi derlingoje fermoje - netgi labai geroje, su alpiškuoju sodeliu ir begonijomis. Ir maža linažolė, tokia smulkutė, tokia plonutė ir tokia žydra, kad ją pamatysi vos neužmynęs - kas ir kada matė augančią linažolę kur nors kitur, išskyrus pliką smėlį?
Ir pagaliau, švitrė, šalia kurios net linažolė atrodo aukšta ir vešli. Neteko susitikti ekonomisto, žinančio švitrę, bet aš, jeigu būčiau ekonomistas, pasinerčiau į savo ekonominius apmąstymus būtinai gulėdamas ant smėlio ir apžiūrinėdamas švitrę.
Kai kuriuos paukščius pamatysi tik smėlio grafystėse. Kodėl? Kartais tai įspėti būna paprasta, o kartais nelengva. Dėl blyškiosios startos viskas aišku: jai patinka Bankso pušys, o šioms - smėlis. Suprantama, ir kanadinė gervė - ji mėgsta žmonių negyvenamas vietas, o jų daugiau niekur nerasi. Tačiau kodėl smėlėtose vietovėse peri slankos? Šį jų norą nepaaiškinsi tokiu svariu materialiniu argumentu, kaip maistas,- žemės sliekų daugiausia ten, kur dirvožemis derlingesnis.
Manau, kad po ilgų stebėjimų, aš nustačiau priežastį. Prieš pradėdamas žavingą vestuvinį šokį, slankos patinėlis pradeda sukaliotis kaip mažaūgė moteris su aukštakulniais- tankioje žolėje tai atrodytų nelabai didingai. Tuo tarpu nevaisingiausioje smėlio pievos juostelėje ar smėlio grafystės skurdžiausioje dykynėje nėra žolinės dangos (juo labiau balandžio mėnesį), o tik samanos, švitrės, kartenės, rūgštynėlės, katpėdėlės - visa tai niekai net trumpakojams paukščiams. Čia slankos patinėlis gali ne tik netrukdomas išpūsti krūtinę, išdidžiai vaikštinėti, manieringai trepenti, bet ir jausti, kad jis visa puikybe gerai matomas realios ar įsivaizduojamos žiūrovės. Ši nereikšminga aplinkybė, svarbi tik mėnesį, ir tai vos valandą per dieną, be to, tikriausiai tik vienai iš lyčių, ir, aišku, yra tik jau ne ekonominis gyvenimo lygio matas,- ji yra lemianti, renkantis slankai namus.
Ekonomistai kol kas nemėgino iškelti slankas kitur.
Vertė Genovaitė Griniūtė
Rodyk draugamsEuropos maisto saugos tarnybos (EFSA) ekspertai, pakartotinai ištyrę saldiklio aspartamo poveikį žmogaus organizmui, patvirtino, kad jį vartoti kaip cukraus pakaitalą yra visiškai saugu. Dienos aspartamo norma - 40 miligramų kilogramui kūno svorio - neturi jokios neigiamos įtakos žmogaus organizmui.
EFSA ekspertai paneigė, kad aspartamas ir jo skilimo produktai gali sukelti genų pakitimus ar vėžį. Įrodyta, kad šis saldiklis nepažeidžia smegenų ar nervų sistemos ir nepakeičia vaikų ir suaugusiųjų pažinimo funkcijų. Taip pat ekspertai nustatė, kad aspartamo skilimo produktai - fenilalaninas, metanolis ir asparto rūgštis natūraliai aptinkami įvairiuose maisto produktuose (pavyzdžiui, metanolio turi vaisiai ir daržovės).
„Atliktas tyrimas buvo vienas visapusiškiausių aspartamo rizikos vertinimo tyrimų. Tai didelis žingsnis link didesnio vartotojų pasitikėjimo Europos Sąjungos maisto saugos ir maisto priedų reguliavimo sistema “,- tvirtino EFSA Maisto priedų ir pridėtinių mitybos šaltinių specialistų grupės pirmininkė dr. Alicija Mortensen.
Šioms išvadoms pritarė ir Europos gaiviųjų gėrimų asociacijų sąjunga (UNESDA), nes gaiviųjų gėrimų pramonėje naujausių tyrimų išvados apie saldiklius itin aktualios. Iš Europoje parduodamų gaiviųjų gėrimų 30 % yra mažai arba visai kalorijų neturintys. Tai svarbu vartotojams, siekiantiems reguliuoti su maistu gaunamos energijos kiekį.
„Mitybos industrija yra labai griežtai reguliuojama. Mitybos klausimais EFSA dirba kompetentingi specialistai ir ekspertai, kurie remiasi tik moksliniais faktais ir tyrimais. Vartotojai gali būti tikri, kad EFSA pateikiami duomenys yra patys naujausi. O saldiklis aspartamas yra sudarytas iš medžiagų, kurios vartojamos kasdien”, - teigė Southamptono universiteto profesorius Andrew Renwick.
Tarptautinių ekspertų nuomone, aspartamas yra puikaus skonio maisto priedas, tinkamas visiems, kurie mėgsta valgyti saldžiai, bet su mažiau kalorijų. Tokie saldikliai kaip aspartamas padeda žmonėms kovoti su nutukimu ir reguliuoti svorį, jie tinka sergantiems diabetu, nekenkia dantims.
Europos Komisijos (EK) nurodymu, visi maisto priedai buvo ištirti iki 2009 m.. Pakartotinius tyrimus, įskaitant ir aspartamo (E 951), buvo numatyta užbaigti iki 2020 m., tačiau ši data buvo paankstinta - saldiklio poveikį pakartotinai tirti EFSA pradėjo 2011 m. Aspartamas yra bene labiausiai ištirtas maisto priedas - per 30 metų jo sauga patvirtinta daugiau nei 200 tyrimų.
Daugiau informacijos:
http://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/aspartame.htm
http://www.fao.org/ag/agn/jecfa-additives/specs/Monograph1/additive-046-m1.pdf
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos informacija
Rodyk draugamsLietuvos piliečiams vis sunkiau sekasi suprasti tradicinių partijų elgesį. Socialdemokratai vis rečiau gina socialinį teisingumą, liberalai - laisvę, o Tėvynės sąjunga - tautą. Kodėl? Kokiomis vertybinėmis nuostatomis remdamiesi priima sprendimus mūsų politikai? Ar Sąjūdžio metais gintos vertybės - tautos savarankiškumas, Lietuvos žemė, piliečių laisvė - išlieka brangintinos ir gintinos šiandien?
Tiesos.lt portalo redaktorė Ramutė Bingelienė kelia šiuos klausimus pirmajam atkurtos Lietuvos Respublikos vadovui, Tėvynės sąjungos garbės pirmininkui, Europos Parlamento nariui, profesoriui Vytautui Landsbergiui.
Ramutė Bingelienė: Gerbiamas Profesoriau, kai pirmą kartą tarėmės dėl susitikimo, Jus kviečiau į Tiesos.lt klubą pasikalbėti dėl referendumo, ypač dėl vieno klausimo - žemės pardavimo užsieniečiams. Tada sakėte, jog reikia kalbėti iš esmės: kodėl lietuviams čia nelabai gera ir jie palieka Lietuvą ir žemę, kodėl jiems nesinori čia būti? Taigi - kodėl?
Vytautas Landsbergis: Per LDDP valdymo laikotarpį buvo nepaprastai sujaukti žemės nuosavybės pripažinimo ir grąžinimo principai. Kairieji, būtent - vadinamieji agrarininkai, kolūkių pirmininkų blokelis Seime, pasitvirtino įstatymus, kurie nors ir nebesugrąžino kolūkių, bet leido padaryti, kad grąžinimas tiesioginiams savininkams būtų kuo labiau blokuojamas, iškeliant visokias sąlygas, kliūtis: turi toj vietoj gyventi, turi būti baigęs žemės ūkio mokslus ir panašiai. Kad tiktai kuo daugiau negalėtų atsiimti savo tėvų žemės. Dargi juos šmeižiant arba propagandiškai žeminant, neva štai ateina miestiečiai ir išvaro kolūkiečius, nors ateitų buvę tremtiniai, apsigyvenę miestuose. „Išvaro tuos, kas dirba žemę” - čia tiesioginės Lenino citatos: žemė priklauso tam, kas ją dirba, o ne tam, iš ko ją atėmė. Visokia demagogija buvo naudojama. Šitoj srity būtų daug prieštarybių. Ir nors atėjo mūsų Vyriausybė, mūsų Seimo dauguma reguliavo ir peržiūrėjo tuos Žemės reformos įstatymus, deja, nepavyko arba nebuvo pakankamai apsispręsta atšaukti aną LDDP laikais priimtą įstatymą, leidžiantį perkelti grąžinamą žemę. Persikelti, kur tau patogu.
Iš pradžių mes buvom nusistatę atšaukti tą įstatymą visiškai. O paskui teisininkai, matyt, įtikino Seimo specialiąją komisiją, kuriai vadovavo Andrius Kubilius. Aš atsimenu pasikalbėjimus su juo, - jis iš pradžių taip pat buvo įsitikinęs, kad įstatymą reikia naikinti, nes tai visiška neteisybė: žmogus atgauna savo žemę ten, kur jo ir buvo, bet jeigu jis turi įtakos valdžioje, galbūt atgauna kaip paveldėtojas, bet būdamas nomenklatūrininkas, neima žemės ten, kur jo, o pasidaro galimybę pasiimti prie ežero, prie jūros arba ten, kur derlinga… kokių nors dvarų arba kitiems dar negrąžinama žemė… Sugebi tiesiog pasiimti žemę dar negrąžintą kitam, tikram savininkui. Ir pasidarė žmonių supriešinimas tarpusavyje vieniems atiduodant kitų žemę.
Buvo nueita „perkėlimo” keliu, berods, motyvuojant tuo, kad kadangi LDDP laikais dalis jau pasitvarkė pagal šį žalingą įstatymą, dabar kitiems to neleisti bus jau neteisybė. Vieni bus pasinaudoję, o kiti, kurie laukė šanso, nebegalės pasinaudoti, ir jų lūkesčiai bus apvilti. Atsirado kartais labai bjauriai naudojamas „teisėtų lūkesčių” terminas. Neteisybė gali būti paversta „teisėtu lūkesčiu”! Ir kai iš tos neteisybės negalėsi sau naudos pasidaryti, tai tavo „teisėti lūkesčiai” apvilti. Per tokias demagogijas mes tikrai įklimpom į ilgai besitęsiančias problemas.
Tačiau, galų gale, šiaip taip, tai buvo kažkaip išspręsta: nors ir su neteisybėm, žmonės vis tiek bent kompensacijas atsiėmė… Dabar nėra bent masinio žemės negrąžinimo: ji arba grąžinta, arba kompensuota. Bet ligi šiol, - aš dar turiu patikrinti, - man rodosi, jog įstatymuose tebėra kažkokia neaiški žemė, kuri lyg nepriklauso niekam, o valstybė ją tvarko kaip nori. Nors pagal Konstituciją žemė turėtų būti arba savininko, arba valstybės, tačiau dar yra kažkokių žemių, kurios iki šiol negrąžintos. Ir „valstybė” turbūt ne vieną kartą jas tiesiog pardavė, kam norėjo.
R.B.: Iš Jūsų pasakojimo aiškėja priešistorė, kodėl šiuo metu žemės klausimu Lietuvoje yra tokie sujaukti teisiniai santykiai ir kodėl yra tiek daug neskaidrumo. Apie tai kalba ir paskutinis Sąjūdžio tarybos kreipimasis į prezidentę: kad yra visokių slaptų žemės pirkimo-pardavimo sandorių, jų apskaita nevedama, bent jau neprieinama, nevieša, ir Jūs dabar kreipiatės, kad tai būtų išskaidrinta dar iki 2014 metų, kada įsigalios įstatymas, pagal kurį žemę bus leista parduoti užsieniečiams, žinoma, jeigu neįvyks referendumas.
V.L.: Taip.
R.B.: Tai turint omeny tą Jūsų aptartą neskaidrumą, susipriešinimą, tą įstatyminį „marmalą”, ar Lietuvai dabar prasminga sutikti su imperatyviu leidimu parduoti žemę užsieniečiams?
V.L.: Čia nėra nei leidimas, nei koks nors naujas reguliavimas. Tas reguliavimas yra Europos lygmens. Žemė yra rinkos objektas, rinka yra laisva. Yra bendra rinka. Nėra atskiros vienos valstybės žemės rinkos - yra Europos Sąjungos. Tie, kurie aitrina klausimą, tyčia kalba apie „užsieniečius”, lyg viso pasaulio užsieniečiai čia supuls, galimai supuls, t.y. viso pasaulio „užsieniečiai” yra grėsmė, kai iš tikrųjų kalbama tik apie Europos Sąjungą. Taigi čia pirmas žmonių klaidinimas. Dabar Europos Sąjungoje… Žinoma, tai gali būti ir mūsų kaimynai, pavyzdžiui, latviai. Aš žinau lietuvių, kurie Latvijoje turi žemių nusipirkę. Nežinau, ar yra latvių, kurie nusipirko vieną kitą ūkį Lietuvoje, bet ar tai yra tokia didžioji problema, dėl kurios reikia išstoti iš Europos Sąjungos? Arba rizikuoti savo iššūkiu? „Ne”. - Ir mes verčiau laužom Europos sutartį. Ar taip nėra? Tad nereikia nei žmonių klaidinti, nei aitrinti tos įstatyminės pusės. Kitas dalykas: kas beateitų - ar ispanas, ar olandas - jisai turėtų pirkti savo vardu, atvirai, nepasislėpęs, juolab, kad pasislėpęs ateis žemės savininkas ir ne iš Europos Sąjungos.
R.B.: Jau yra atėjusių.
V.L.: Tai žinoma. Jie per trečiuosius asmenis superka ir gana seniai…
R.B.: Ir būtent iš trečiųjų šalių - Rusijos, Baltarusijos…
V.L.: Taip… Valstybė tuo turi rūpintis, konkrečiai žinoti. Galų gale, Sąjūdis davė aiškų signalą: dar yra laiko priimti įstatymus, kad, pavyzdžiui, žemės pirkimas pasislėpus, ne savo vardu, o per statytinius, būtų negaliojantis. Tas klausimas iš karto būtų aiškiai sureguliuotas ir nesklistų jokio bauginimo, kad negeros jėgos per kažką, per kažkokius papirktus vietinius supirks Lietuvos žemę.
R.B.: Bet, Profesoriau, šiuo metu vyksta visiškai kiti reiškiniai. Juk nematyti, kad, tarkim, Tėvynės sąjunga teiktų štai tokius įstatymų projektus, kurie taptų saugikliais.
V.L.: Ir aš norėčiau, kad teiktų.
R.B.: Bet juk neteikiama! O kalbama visai kiti dalykai: susirūpinę piliečiai niekinami, išvadinami kenkėjais.
V.L.: Tie pasiūlymai ir reikalavimai, kuriuos suformulavo Sąjūdis, nusiųsti ir Prezidentei. Ir Prezidentė persiuntė Vyriausybei - kad Vyriausybė atkreiptų dėmesį ir ką nors darytų. Vyriausybė nieko nedaro. Aišku, tada opozicija turėtų spausti Vyriausybę. Opozicija ligi šiol mindžikuoja. Tai negerai.
R.B.: O kodėl nieko nedaro pati Prezidentė - ji juk gali teikti įstatymų pataisas?
V.L.: Pati neparašys, neaprėps net išstudijuoti problemos. Tokiame poste laisvalaikio nėra. O ką jai pataria patarėjai - tikrai nežinau.
R.B.: Bet, galų gale, ta pati opozicija visai dar nesenai buvo pozicija. Ir kur buvo nors kokie pozicijos veiksmai ruošiantis 2014 metams?
V.L.: Gana ilgai buvo tradiciškai vienapusiškai žiūrima į tą problemą, vis tikintis, kad štai mums pavyko vieną kartą, pavyko antrą kartą pratęsti terminą. Tegu kaimynai kaime supirkinėja žemę be konkurencijos. Ir visos pastangos buvo dedamos tikintis, kad galbūt ir dar pratęsim terminą, o kitkuo pernelyg rūpintis nereikia. Tai buvo lengvabūdiškumas.
R.B.: Bet tas lengvabūdiškumas gali labai blogai baigtis?
V.L.: Gali… Todėl dabar kyla tam tikras aliarmas, ir jis turėtų būti labai konkretus. Ne toksai gąsdinimas - uždrauskim parduoti žemę, nors Europos Sąjungos sutartis numato, kad rinka Europos Sąjungoje yra atvira. Kitaip sakant, eikim prieš Europos Sąjungą! Kai kas, matyt, nori būtent taip pakreipti, kad Lietuva Europos Sąjungoje atrodytų kažkokia nesusivokėlė, nesusipratėlė, išsišokėlė, kuri ima didelę naudą iš Europos Sąjungos, bet sutarties vykdyti nenori.
R.B.: Profesoriau, Jūs pats sakot „kai kas” - galia, kuri yra suinteresuota tokiu Lietuvos vaizdiniu. Dabar Jūs ir Jūsų partija ar kiti Lietuvos patriotai, suprantantys, kokia yra grėsmė - kur Jūsų visų sutelktos pastangos artimiausiu metu sutvarkyti įstatyminę bazę?
V.L.: Nematau tokių pastangų. Paskatinau Lietuvos Sąjūdį.
R.B.: Ir Tauta nemato. Ir ką ji dabar turi daryti?
V.L.: Ką tauta turi daryti? Turi signalizuoti ir spausti tas partijas.
R.B.: Kaip? Kokie yra tautos instrumentai spausti tas partijas?
V.L.: Na, tauta… Pirmiausiai pačios partijos yra tam tikros struktūros tautoje. Aš norėčiau, kad tie klausimai būtų svarstomi, pavyzdžiui, partijos skyriuose.
R.B.: Bet partijos skyriams Tėvynės sąjungos vadovybė nusiunčia tokias rekomendacijas, kad būtų kaip tik nesvarstoma, o daromas spaudimas atsiimti parašus.
V.L.: Čia vėl yra klaidinimas. Skyriuose tai turi būti svarstoma dalykiškai - mes pasisakom prieš referendumą todėl, kad turi būt kitas kelias. O kad kitas kelias neskatinamas - čia ir atsiranda prieštaravimas. Tada viskas susiveda į referendumą.
R.B.: Bet juk tame Tėvynės sąjungos vadovybės rašte juk neparašyta: gerbiamieji skyrių pirmininkai, apsvarstykite su savo partijos nariais, kokiais būdais mes galėtume paveikti partijos vadovybę ir visus kitus, kad vis dėlto būtų sutelktai kuriami įstatymų projektai, kurie taptų saugikliais …
V.L.: Aš negaliu pasakyti, negavau tokio rašto. Jeigu aš būčiau buvęs išrinktas partijos pirmininku, kai kas eitų kitaip.
R.B.: Tikiu.
V.L.: Viskas, ir labai paprasta.
R.B.: Bet ką dabar daryti tautai? Ar Jūs galite pasakyti? Vis dėlto mes atkūrėme Lietuvą, nepriklausomą valstybę, nuėjom didelį sunkų kelią…
V.L.: Yra Sąjūdžio paskelbtos gairės…
R.B.: Profesoriau, gal aš vis dėlto pabaigsiu savo klausimą? Atrodo, sukūrėm valstybę kaip namus Tautai. Ką Tautai reikia daryti, kad valstybės valdymo institucijos kurtų tokius įstatymus ir tokias bendrabūvio normas, kuriose Tautai būtų gera likti savo namuose?
V.L.: Tauta turėtų semtis pavyzdžių iš savo pačios patirties.
R.B.: Mano galva, būtent tai ir daro.
V.L.: Ne.
R.B.: Kodėl taip manot?
V.L.: Aš nematau, kad, pavyzdžiui, Tauta svarstytų ir palaikytų Sąjūdžio paskelbtą liniją. Ją paskelbti buvo labai sunku. Blokuota spauda, bemaž visiškai. Neėmė jokie spaudos organai, joks radijas neskelbė.
R.B.: Mes tokias blokadas gerai žinome.
V.L.: Gerai, tie Sąjūdžio dokumentai galų gale paskelbti „XXI amžiuje”.
R.B.: Ir pas mus, Tiesos.lt.
V.L.: Labai gerai. Tad reikia, aš pasakyčiau, reikia gaivinti Sąjūdį, nes Sąjūdis duoda gaires. Teisingas gaires.
R.B.: Išties manote, kad reikia gaivinti Sąjūdį? O aš matau, kaip jau daug metų Sąjūdis stovi nuošalyje ir šiuo metu visai nepajėgus sutelkti Tautą veiksmui. Sąjūdžio taryba net skilo.
V.L.: Neskilo Sąjūdžio taryba, keli žmonės paskelbė atskirą nuomonę. Portalas „patriotai” nuėjo apgavystės keliu.
R.B.: Atsirado vienuolika žmonių.
V.L.: Kad reikia spjauti į Europos Sąjungą?
R.B.: Mano supratimu, jie ne tą paskelbė…
V.L.: Kaip ne tą?
R.B.: Kad vis dėlto būtų leista pačiai Tautai pasisakyti tuo klausimu, kad Tautos nuomonė būtų išgirsta.
V.L.: Klausykit, tai yra tas pats. Gražiais žodžiais pasakyta, kad Tauta galėtų, turbūt nesuprasdama, už ką balsuos, - kad pabalsuotų prieš Europos Sąjungą.
R.B.: O kodėl Jūs manote, kad Tauta yra tokia kvaila ir nesupras?
V.L.: Aš nemanau! Aš matau, kaip lengvai žmonės apgaudinėjami. Paskaitykit apie šitą apgaudinėjimų mechanizmą… [Profesorius rodo į „Lietuvos ryte" publikuotą žurnalisto Dovydo Pancerovo tekstą „Už kovotojų su skalūnais - profesionalūs smegenų plovėjai”]
R.B.: Skaičiau ir šį tekstą, ir kitus. Skaičiau ir tą, kuriame jis tyčiojosi iš sesers Nijolės Sadūnaitės ir lygino ją su stribais ir kagėbistais. Tas žmogus tikrai nėra tas šaltinis, kuriuo aš pasitikėsiu ir manysiu, kad jisai teisingai interpretuoja.
V.L.: Aš nemanau, kad jis čia ką interpretuoja, bet jis rašo apie tam tikrą faktinę padėtį. Atmesti faktinę padėtį todėl, kad nesimpatiškas žmogus apie tai rašo, irgi nėra visai protinga.
R.B.: Neprotinga. Ir aš ne dėl to tai darau. Aš žinau, kad faktai visų pirma yra factum - padaryta. Faktus galima įvairiai atrinkti. Ir faktinę padėtį galima sukonstruoti vis kitaip. Ir tada interpretacijos būtų visai kitos. Būtent dėl to atmetu ir jo faktinę konstrukciją - tokiu žmogumi, kuris Sadūnaitę prilygina stribams, pasitikėti negaliu.
V.L.: Aš mačiau jo tekstų, kurie man irgi nepatinka, bet čia imu ne asmenį, imu informaciją. Jūs priimsit šitą smegenų apdorojimą, prieš kurį jis pasisako?
R.B.: Ne, Profesoriau, nėra taip vienareikšmiška. Aš pati rinksiuosi informaciją ir tuos faktus pati apdorosiu.
V.L.: Jeigu Jūs galit.
R.B.: Pancerovas gali, o kiti ar aš - ne? Jūs manot, kad jo išsilavinimas didesnis, jis labiau informuotas, jo protas labiau lavintas?
V.L.: Aš to nežinau… Gerai, padarykit lygiagrečiai visų šitų technologijų analizę.
R.B.: Mes jau esame padarę, aš atsiųsiu nuorodas publikacijų*, kuriose analizuojama tokių propagandistų kaip Dovydas Pancerovas strategijos. Ir jie tikrai plauna smegenis.
V.L.: Tai Jūs aiškiai pasakykit: ką jie rašo, ar tai teisybė, ar ne?
R.B.: Žiūrint kas. Pateikiami faktai gali būti ir teisingi, bet tendencingai atrinkti. Kiti, neatitinkantys konstrukcijos, nutylėti. Be to, samprotaujant jie gali būti taip sudėlioti ir interpretuoti, kad visuma neturės tiesos vertės. Reikia žiūrėt kiekvieną atvejį atskirai.
V.L.: Ką aš čia galiu pasakyti? Jeigu faktai teisingi…
R.B.: Būtent - pateikiama informacija ar atskiri faktai gali būti teisingi, tikri, bet jų dėlionė, apjungimo būdas gali ir visai neatitikti tikrovės.
V.L.: O pasipriešinimas branduolinei jėgainei - ar tai neatitinka tikrovės? Labai gerai organizuotas ir rezultatyvus. Pasipriešinta netgi skalūnų tyrimui!
R.B.: Bet juk buvo pasipriešinta sutarčiai, pagal kurią Lietuva, vienintelė Europos Sąjungoje valstybė, būtų sutarusi ne tik dėl skalūnų žvalgybos, bet ir dėl gavybos. Štai kam buvo priešintasi.
V.L.: Aš girdėjau įvairių aiškinimų ir iš Vyriausybės, kad čia pirmiausia žvalgyba. Atsimenu, kad buvo kritikų, kurie sakė: ne, ten įrašyta iš karto ir gavyba. Tai ten buvo galima spausti, kad Vyriausybė pakoreguotų tą formulę.
R.B.: Ir buvo spaudžiama, ir čia nereikia įžvelgti kokios nors klastos. Tauta gynėsi nuo tokios Vyriausybės, kuri, nepaisydama mokslininkų rekomendacijų, tos pačios Europos Sąjungos tyrimų, bandė prastumti tokią sutartį, pagal kurią tautai nebelieka jokios galimybės apsaugoti savo gyvybinę erdvę. Kodėl Jūs manote, kad to siekė kokie nors Lietuvos priešai?
V.L.: Aš manau, kad Gazprom‘as tikrai to siekė.
R.B.: O kokie Jūsų argumentai? Kokie Jūsų faktai?
V.L.: Todėl, kad matomas sisteminis požiūris. Visi dalykai, kurie stiprina Lietuvos savarankiškumą energetikoje, yra puolami. Visi sistemiškai puolami. Dabar jau puolamas suskystintų dujų terminalas. Buvo signalų, kad jeigu pasiseks sugriauti terminalą, tada puls energetines jungtis su Švedija, su Lenkija. Viskas sistemiškai. Mes turim pasilikti Rusijos energetinėje imperijoje. Tai prasidėjo net nuo „Mažeikių naftos”. Koks buvo įniršis, kad į „Mažeikių naftą” gali ateiti ne „Lukoilas”, o kas nors kitas.
R.B.: Atėjo kitas. Ir visi gerai prisimename, kuo tai baigėsi?
V.L.: Baigėsi tuo, kad dabar ji yra Europos Sąjungos šalies kompanijos nuosavybė. Buvo labai ilga kova. Kitas teigiamas rezultatas - Būtingės terminalas.
R.B.: Bet, Profesoriau, ar sutinkat, kad būtent nuo „Mažeikių naftos” visų didžiųjų sutarčių skaidrumas ir pasitikėjimas valdžia, kuri sudaro tokias sutartis, tikrai krito. Būtent skaidrumo trūkumas ir pakirto tą pasitikėjimą?
V.L.: Matot, Jūs dabar priimat visas puolamąsias interpretacijas kaip faktą.
R.B.: Bet juk ir LEO LT yra pripažintas korupciniu projektu. Tai irgi faktas.
V.L.: LEO LT buvo sustabdyta.
R.B.: Bet kiek reikėjo pastangų.
V.L.: Visada reikia pastangų.
R.B.: Profesoriau, tai gal mes vis dėlto galime sakyti, kad tos pastangos stabdyti valdžios neskaidrius, užkulisinius susitarimus yra ir tos pačios tautos sveikumo ir jos sveikos nuovokos įrodymas?
V.L.: Jūs labai pabrėžinėjate Tauta, Tauta, Tauta… Nereikia kai ko fetišizuoti. Yra, mes matome, grupė žmonių, kurie labai drąsiai kalba Tautos vardu. Mes kažkada manėme, kad Tauta nori laisvės, nori demokratijos ir tikrai niekada nerinks komunistų. Ji rinko komunistus, ir ne vieną kartą. Renka dabar komunistų pakaitalus, visokius darbiečius. Nereikia fetišizuoti: tai šventas dalykas, ji tokia protinga, kad klaidų nedaro… Ir ji daro klaidų, deja.
R.B.: Bet, žiūrėkit, ateina kiti rinkimai ir išsitaiso. 1992 metais padarė klaidą, o 1996-tais taisėsi. Ar ta partija, kuria buvo taip pasitikima, ar ji pati tada taisėsi? Supratusi vienokias ar kitokias savo ar kitų klaidas, ar ieškojo, kaip jas ištaisyti? Kad ir 2008 metų Tėvynės sąjungos koalicinė vyriausybė? Ar jinai taisė savo klaidas, padarytas dar anksčiau? Ar skaidrino tuos pačius žemės nuosavybės klausimus, ar kūrė skaidrius energetinius projektus? Juk vis dėlto net ir tos sutartys su „Chevron” dėl skalūnų buvo sudarytos ne šios Vyriausybės - ji jas perėmė, tęsė. Tik tiek keista, kad jas perėmė visiškai nekritiškai ir stūmė kaip savo… Tai vis partijų klaidos, ne tautos. Ir jos buvo padarytos visų partijų vyriausybių… Ir Jūs pats pripažįstat, kad jeigu Jūs būtumėt dabar valdžioje, jei būtumėt partijos pirmininkas, būtų viskas kitaip. Vadinasi, matote, kad Jūsų partijos vadovybė daro klaidų…
V.L.: Na, nebūtų viskas kitaip.
R.B.: Bet svarbieji klausimai būtų sprendžiami kitaip?
V.L.: Paskatinimai mūsų partijų skyriams, kaip paaiškinti žmonėms, kokių linijų laikytis, būtų aiškesni.
R.B.: Bet ar būtų kuriami įstatymai, reikalingi, kad būtų apsaugotas Lietuvos interesas?
V.L.: Ar būtų? Aš skatinčiau, kad būtų. Svarstytų partijos prezidiumas, taryba, jeigu aš būčiau pirmininkas. Aš siūlyčiau tam tikrus nutarimus, pavedimus organizuoti darbo grupes, ruošti įstatymų projektus ir t.t. Aš tikrai nežinau, ar tai būtų įgyvendinta. Aš siūlyčiau. Kaip pirmininkas, aš turėčiau įtakos. Bet mačiau daug kartų, kai neva ir nutarus, to nėra daroma labai greitai ir energingai. Arba yra kokių nors konsultantų, ekspertų, gerų draugų patarimais nuvaroma į šoną. Reikia visą laiką labai daug dirbti ir ne visada tu gali laimėti.
Šiuo metu svarbiausia nepralošti dėl to referendumo, nes jeigu bus surinkti parašai ir žmonės pabalsuos „šalin visus užsieniečius, būkim Europos keistuoliai”, tai bus negerai. Štai ir viskas.
R.B.: Profesoriau, grįžkime dar kartą prie Jūsų santykio su tauta. Jūs sakot, kad tauta gali būti suklaidinta. Ta pati tauta, kuria Jūs kažkada pasitikėjote - juk atkuriant Lietuvos valstybę, Jūs pasitikėjote Sovietų Sąjungoje užaugusiais žmonėmis, kvietėte juos, apeliavote į jų sąžines, protus, ir jie atėjo Jus palaikyti tūkstančiais.
V.L.: Taip.
R.B.: Ir buvo vasario 9 dienos plebiscitas, buvo referendumas dėl Sovietų Sąjungos okupacinės kariuomenės išvedimo. Pasisakė palankiai, išgirdo Jus. Kodėl Jūs manote, kad dabar, užaugę nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje žmonės yra „suveršinti”, kvailesni, neverti pasitikėjimo?
V.L.: Žmonės yra įtakojami, ponia. Žmonės, aš matau, kaip jie reaguoja… Be to, daugybė abejingų. Pusė mūsų tautos.
R.B.: Tai kodėl atsisako juos taip įtakoti, kad jie Jus išgirstų ir priimtų Jūsų požiūrį?
V.L.: Jau tuo pačiu metu, kai buvo priimtas referendumas laimėjęs dėl kariuomenės išvedimo ir žalos atlyginimo, tuo pačiu metu, tiksliau - ne tuo pačiu metu, kadangi specialiai buvo atskirti tie du referendumai, - vyko ir kitas referendumas - Konstitucijos pataisos referendumas, kad atsirastų Prezidento institucija, kad būtų renkamas Prezidentas, kuris galėtų tvarkyti chaosą, sumaištį Vyriausybės lygmenyje. Tuo metu Valstybės valdymas buvo visai pakrikęs. Niekas nesprendė dar, kas bus Prezidentu, bet kad būtų kas nors vienas įgaliotas ir atsakingas, nes niekas nebuvo atsakingas už, atsiprašau, bordelį valstybės valdyme. Jau kiekvienas ministras varė kaip norėjo. O Aukščiausioji Taryba buvo suskilusi, jos dauguma - jau naujoji dauguma - buvo kairioji. Ir nebuvo galima atleist nei savivaliaujančių ministrų, nei to banko vadovo, kuris ėjo prieš Vyriausybę. Tai kaip gali funkcionuoti valstybė?
Tada ir kilo pasiūlymas papildyti Konstituciją skyriumi apie Prezidentą ir jo galias. Po to būtų buvę rinkimai. Išsigandę oponentai, kurie norėjo tęsti chaosą, žmonėms aiškino, kad čia Landsbergis nori tapti Prezidentu ir jeigu jūs balsuosit už Konstitucijos pataisą, tai balsuosit už Landsbergį, o juk Landsbergis sugriovė kolūkius ir šiaip pridarė visokių blogų dalykų… Ir Tauta šiek tiek sutriko, dalis priėmė klaidinančią interpretaciją. Konstitucijos pataisa dėl Prezidento vis tiek buvo padaryta, vėliau, nes ir kairieji suprato, kad negali likti su ana, Aukščiausiosios Tarybos laikų, laikinąja Konstitucija. Bet laikas buvo prarastas. Po to buvo pralaimėti jau ir Seimo rinkimai, paskui atėjo Prezidento rinkimai. Taip pat S. Lozoraitis, Vilties prezidentas, nelaimėjo jų. Įsitvirtino buvusieji, kitaip galvojantys, tempiantys atgal - kur čia buvo mūsų didžiosios klaidos? Taip susiklostė situacija, aplinkybės. Labai sėkmingai veikė demagogai, o tauta leidosi manipuliuojama…
R.B.: Jūs labai kritiškai pasisakote apie tautą, bet ne apie partijas.
V.L.: Aš nefetišizuoju žodžio Tauta.
R.B.: Bet aš kalbu ne apie žodį…
V.L.: Miela ponia, man geriau patiktų kalbėti apie žmones - tai labai geras žodis. O Tauta - jau kažkoks altorius. Kalbėkime apie žmones…
R.B.: Gerai, kalbėkime apie piliečius. Aš ir pati dažniau renkuosi kalbėti apie piliečių - atskirų subjektų - valią, sprendimus. Tačiau klausimas kitas: suverenas yra tauta, ir kodėl Jūs šalinate idėją svarstyti jai rūpimus klausimus referendumu?
V.L.: Argi aš šalinu? Jūs man užmetate tam tikrus apibendrinimus, ir aš turiu kalbėti tų apibendrinimų rėmuose…
R.B.: Bet Jūs ir pats sakėte „tauta lengva manipuliuoti” - tai juk irgi apibendrinimas?
V.L.: Tai faktai. Ir iš faktų daromos išvados. Kai kuriose Europos šalyse referendumai yra daromi ir mūsiškiai labai mėgsta tai pabrėžti. Žiūrėkit, kokioj Šveicarijoje referendumas po referendumo - dėl kanalo, dėl tilto, dar dėl ko nors - vis referendumas. O kur nors Vokietijoje kategoriškai nedaromi referendumai - po Hitlerio vokiečiai paskiepyti: gaunant tautos valią kokiu nors klausimu galima prisidaryti bėdos.
R.B.: Bet mes neturime tokios neigiamos patirties. Kodėl mums reikėtų to bijoti?
V.L.: Mes turime tokios patirties.
R.B.: Mes neturime tokios neigiamos patirties. Jus parėmė tauta ir dėl nepriklausomybės, ir dėl okupacinės kariuomenės išvedimo. Piliečiai palaikė Jus, suprato.
V.L.: Na gerai, piliečiai parėmė arba piliečiai kitąsyk suprato, kad nereikia palaikyti: Uspaskicho referendumo nepalaikė, Artūro Paulausko referendumo nepalaikė. Bet kiekvieną kartą buvo pavojaus zona. Ir vieną kartą tai gali įvykti. Kaip įvyko dėl branduolinės jėgainės - čia buvo dviprasmis dalykas. Mestos labai didelės jėgos, kad nebūtų tos jėgainės.
R.B.: Bet buvo metama labai daug jėgų ir propagandai už jėgainę, tačiau nebuvo atsakymų - visa propagandinė kampanija buvo ne problemų aptarimas, ne klausimų, faktinės situacijos svarstymas, tik propaganda…
V.L.: Sutinku, kad Vyriausybė veikė pakrikusi.
R.B.: Dar norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę apie balsų, reikalingų sušaukti referendumą, sumažinimą iki šimto tūkstančių.
V.L.: Mano nuomonė yra žinoma. Tai atvers duris sumaiščiai. Surinkti šimtą tūkstančių bus daug lengviau, ir tada visokios „Pro Patrios”, „Būkim vieningi”, rasis kitų gaujelių bei samdinių, visaip pasivadinusių, pradės kepti tuos referendumus ir lengviau rinks parašus tikėdamiesi, kad ko gero… O jeigu tokia Seimo dauguma, atsiprašau, sumauta, tai jinai dar kai ką ir patvirtins ir leis tuos referendumus, skirs ir švaistys pinigus, ir Lietuvoj bus visiškas chaosas, o žmonės galų gale už kai ką ir pabalsuos.
R.B.: Bet štai visai neseniai Latvijoje vyko referendumas dėl rusų kalbos kaip valstybinės. Ir ten, nors demografinė padėtis šiuo požiūriu tikrai prasta, jis nelaimėjo - patys rusakalbiai balsavo prieš. Kaip Jūs galite tai įvertinti?
V.L.: Aš vadinčiau tiesiog sėkme arba laimingu atveju, nes galėjo būti labai pavojinga.
R.B.: Bet jie pasitikėjo savo piliečiais ir leido jiems…
V.L.: Aš nemanau, kad jie taip pasitikėjo, jog tikrai viskas bus gerai. Gal buvo situacija, kurioje jie negalėjo neleisti to balsavimo, tai dirbo aiškindami, kad vis dėlto žmonės nesuklystų.
R.B.: Aš apie tai ir kalbu. Štai Lietuvos Sąrašas yra už tai, kad būtų sumažinta riba, reikalinga referendumui organizuoti.
V.L.: Ar jūs paskui dirbsit kiekvieną kartą, kai „Pro Patrios” ir „Būkim vieningi” užvarys visokių jums referendumų: apie laisvą be vizų važiavimą iš Minsko į Karaliaučių, apie 150 km gerą, naudingą kontrabandos prekybą nuo Karaliaučiaus į Lietuvą - visokių dalykų galima sugalvoti. Žiūrėkit: čia visi uždirba, kaip gerai.
R.B.: O Jūs manot, Profesoriau, kad dirbti kiekvieną kartą tais klausimais būtų blogai? Ar tai nebūtų gera proga tautai bręsti, augti ir susivokti?
V.L.: Gali būti taip, bet gali rastis tautai ir proga susigriebti už galvos ir važiuoti iš to beprotyno.
R.B.: Bet juk dabar galima pasakyti ir kitaip: nėra jokios galimybės sušaukti referendumą ir tauta išvažiuoja.
V.L.: Kokį referendumą nėra galimybės sušaukti?
R.B.: Nes reikalaujama surinkti 300 tūkstančius balsų.
V.L.: Bet, žiūrėkit, ir sušaukė referendumą.
R.B.: Kas, kada? Kol kas dar nė vienas referendumas tautos vardu nebuvo sušauktas, tai yra kol kas nė karto nebuvo surinkti parašai, reikalingi paskelbti referendumą.
V.L.: Buvo surinkti 1992 metais - dėl Laikinosios Konstitucijos papildymo Prezidento institucija. Ir 1994-iais, berods, dėl prichvatizacijos tramdymo ir indėlių kompensavimo. Tik žmonės per mažai balsavo. O kaip dabar buvo su Ignalina?
R.B.: Seimas nusprendė. Ar sutinkate, kad galimybė pasiūlyti klausimą referendumui yra tam tikro skaudulio iškėlimas, jo visuotinis svarstymas?
V.L.: Ar žinot, kodėl buvo priimta tokia aukšta kvota? Priimdami Referendumo įstatymą, mes irgi supratom, kad referendumu priiminėti įstatymus labai pavojingas dalykas. Gali būti išmesta visokių populistinių pasiūlymų, gali būti ir „palikim kolūkius”, gali būti ir visokių ryšių su mums labai naudingomis Rusijos rinkomis ir lengvatomis, kur mes gerai uždirbsim. O tai, ką iš Vakarų siūlo, ten vieni išdavikai, visi prieš mus - jiems tik reikia „pigios darbo jėgos”, o štai iš Rusijos mes naudos turim! Tai čia jums gali tiek prisiūlyti referendumų, kad tik čiaudėsit. Ir vis dėlto, gal protas laimės? O gal protas laimės?
R.B.: Bet štai čia ir yra klausimas, Profesoriau: kaip užaugs ir subręs tauta, jeigu jai niekada nebus suteikta galimybė rinktis?
V.L.: Jai yra suteikta galimybė. Keletą kartų ji žinojo, kad tai yra rimtas dalykas ir ji pasisakė.
R.B.: Bet rimtų klausimų, kuriuos dabar reikėtų svarstyti, vis dėlto yra daug daugiau negu galimybių.
V.L.: Pavyzdžiui? Ar likti Europos Sąjungoj?
R.B.: Ne, aš šito klausimo nekėliau.
V.L.: Na, tai koks yra tas svarbusis klausimas?
R.B.: Kad ir dėl žemės, kad ir dėl teisės dalyvauti savo valstybės valdyme?
V.L.: Tai čia ir yra Europos Sąjungos klausimas, tai apie tai ir kalbam, kam Jūs vyniojat į vatą?
R.B.: Bet juk Europos Sąjungos sutartyje nėra numatyta bausmė būti išmestam.
V.L.: Europos Sąjungos sutartis numato sąlygas, įsipareigojimus ir taip toliau, ir prie kiekvieno dalyko neparašyta, kad jeigu pasirašęs tu nevykdysi, tai mes tave išmesim. Tokių absurdų niekas nedaro. Tai nereikia žmonių mulkinti: kadangi neparašyta, tai ir neišmes. Gali neišmesti. O jūs norit dabar subsidijų Visagino uždarymui, jūs norit nuo 2014 metų štai tokio biudžeto, o mums juk trūksta pinigų. Tai kam jums, laužantiems sutartį, turim duoti? Gal geriau skirkim tuos pinigus Kiprui ar kam nors kitam.
R.B.: O kur yra koks nors Lietuvos piliečių forumas, kur būtų, pavyzdžiui, sueita ir svarstyta, kurie projektai, kurios mūsų augimo kryptys, tendencijos turėtų būti Europos Sąjungos remiamos ir kuriančios Lietuvos ateitį? Yra galimybė kur nors svarstyti rimtus klausimus rimtais būdais?
V.L.: Reikia, kad susirinktų rimti žmonės ir kad jų susirinkimo neištampytų iš karto po 10 papildomų klausimų.
R.B.: Tai Jūs vis dėlto sutinkat, kad mes apskritai neturime galimybių veikti savo valstybės dabartį ir ateitį?
V.L.: Ką aš žinau, ar mes neturime galimybių, - mes nebandome.
Antrąją pokalbio su pirmuoju Lietuvos valstybės vadovu, dabar - europarlamentaru, profesoriumi Vytautu Landsbergiu dalį skaitykite kitoje portalo publikacijoje.
* * *
*Keletas Tiesos.lt publikacijų apie „protų plovimą” lietuviškoje žiniasklaidoje:
Referendumo tikslai pagal „visuomeninį transliuotoją”
Prieš tautos referendumo iniciatyvą metami propagandistai
A.Švarplys. Kodėl referendumas dėl žemės nepardavimo tampa pavojingas?
Piliečių valia. Myli Lietuvą - esi… „rusų šnipas”…
Aurelija Stancikienė. Penkios netiesos apie skalūnų dujas
Kas ir kam bando plauti smegenis?
„Chevron” korporacija perka Lietuvos ministrus ir partijas?
Iš propagandos frontų. A.Siaurusevičius meta prieš Žygaičius sunkiąją propagandos artileriją
Valdžios tęsiamą propagandos dujų ataką komentuoja ekspertai
A.Butkevičius: visuomenė bus įtikinta, o jei ne, vis tiek rasime būdą, kaip atlikti darbus
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam
Rodyk draugams„Suprasdamas, kad Alytus yra didžiausias būsimos gamyklos žaliavos tiekėjas, šiek tiek nejaukiai jaučiuosi dėl to, kad savivaldybė yra didžiausia šiukšintoja, bet džiaugiuosi, kad tos šiukšlės bus naudingai perdirbtos, čia atsiras naujų darbo vietų”, - sakė naujos perdirbimo įmonės statybos pradžios ceremonijoje dalyvavęs Alytaus miesto savivaldybės meras Jurgis Krasnickas. Ketvirtadienį Takniškių kaime įkurtame nepavojingų atliekų sąvartyne esančioje statybvietėje, kurioje iškils pirmoji Lietuvoje mechaninio ir biologinio atliekų apdorojimo gamykla, įbetonuota simbolinė kapsulė su laišku ateities kartoms.
Šį dokumentą pasirašė Aplinkos viceministras Almantas Petkus, visų regiono savivaldybių, kurios yra Alytaus regioninio atliekų tvarkymo centro steigėjos, merai arba savivaldybių atstovai, gamyklos užsakovai ir statytojai.
Mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiais biologiškai skaidžios atliekos bus išskiriamos iš bendro atliekų srauto ir perdirbamos bei panaudojamos energijai gaminti. Dėl to gerokai sumažės sąvartyne šalinamų atliekų kiekis.
Renginyje dalyvavę svečiai džiaugėsi, kad Alytus vėl pirmas žengiant į gerokai aukštesnį atliekų tvarkymo lygmenį ir linkėjo šią lyderystę išlaikyti.
Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktoriaus Algirdo Reipo teigimu, viena vertus, būti lyderiais yra smagu, kita vertus, pirmiesiems tenka didžiausia atsakomybės ir įvairių problemų našta, nes reikia pralaužti ledus, įrodyti, kad būtini kartais ir nepopuliarūs, bet ateičiai būtini sprendimai.
Mechaninio ir biologinio atliekų apdorojimo įrenginius stato Alytaus bendrovės „Dzūkijos statyba”, „Alkesta” ir olandų įmonė „Columbris Technologies B. V.” Statybas planuojama baigti per metus - iki 2015 metų sausio. Bendra projekto vertė - beveik 50 milijonų litų.
Alytaus miesto savivaldybės informacija
Rodyk draugamsNorėdami save apsaugoti, kai kurie gyvūnai staigiai pakeičia savo spalvą, kuomet keičiasi ir jų aplinka. Tačiau tokie gyvūnai kaip chameleonai keičia savo kūno spalvą netgi norėdami pasišnekučiuoti su kitu chameleonu. Arizonos valstijos universiteto mokslininkai atrado, jog chameleonai savo spalvą pakeičia ne tik todėl, kad nori išlikti paslaptingi ir nematomi, bet ir norėdami perteikti kitiems įvairią svarbią informaciją.
Pavyzdžiui, kuomet du chameleonai patinai meta iššūkį vienas kitam dėl teritorijos ar dėl patelės, jų atspalviai pašviesėja ir tampa labiau intensyvesni. Patinai demonstruoja savo šviesias spalvas kuomet yra agresyvūs arba labiau nusiteikę “kreiptis” į varžovą. Be to, kaip greitai patinas gali pakeisti savo spalvą į šviesesnę yra svarbus rodiklis nuspėjant, kuris patinas laimės grumtynes.
Russell’as Ligon’as, būsimas ASU’s universiteto gamtos mokslų doktorantas, bei profesorius Kevin’as McGraw’jus, panaudojo fotografinį bei matematinį modeliavimą, kad ištirtų, kaip chameleonų (konkrečiai Chamaeleo calyptratus rūšies) spalvų pokyčiai susiję su patinų agresyvumu. Jie tyrė spalvos ryškumo, greičio tarp pasikeitimų pokyčius chameleonų kūno paviršiuje.
“Mes pastebėjome, jog pašviesėjančios juostos, esančios toje kūno pusėje, kuri atsukta į kitą patiną, prognozuoja tikimybę, jog tarp jų įvyks kova”, - pastebėjimais dalinosi Ligon’as. “Be to, spalvos ryškumas ties galva, bei greitis ją pakeičiant, leidžia nuspėti, kuris driežas laimės”.
Paprastai chameleonai puošiasi neryškiais atspalviais, kurių spalvos svyruoja nuo rudos iki žalios, tarpais pasitaiko geltonos, tačiau kai kurie chameleonai turi unikalias spalvos išraiškas. Kai kurie iš jų demonstruoja ryškiai geltonas, oranžines, žalumynų bei turkio spalvas.
Žavusis Chameleon calyptratus, labiausiai paplitęs Jemene bei Saudo Arabijoje ©Megan Best
“Naudojant ryškių spalvų signalus ir drastiškai keičiant savo fizinę išvaizdą, chameleonai netgi palengvina sau situaciją - būsimos kovos laimėtojas gali prognozuoti būsimus įvykius dar net neprasidėjus fiziniam kontaktui”, - sakė Ligon’as. “Laimi tas, kuris sukelia savo varžovui norą atsitraukti. Nors kartais jie ir užsiima fizinėmis kovomis, jos trunka labai trumpai - nuo 5 iki 15 sekundžių. Dažniausiai jų kūnų spalvų kova užbaigia varžytines dar prieš prasidedant fizinėms kovoms”.
Tai pirmasis toks tyrimas. Mokslininkai susiejo turimą informaciją apie chameleonų fiziologiją ir jų fotoreceptorių jautrumą. Šie tyrimai yra pirmieji, kuriuose kiekybiškai nustatytas greitas spalvos pakeitimas atsižvelgiant į gyvūnų regėjimo jautrumą.
Pasaulyje yra maždaug 160 rūšių chameleonų. Chameleon calyptratus (tirta rūšis) yra kilę iš Arabijos pusiasalio. Jie yra visaėdžiai ir iš esmės gyvena vienišių gyvenimą, išskyrus poravimosi periodus. Daugelis chameleonų yra ties išnykimo riba.
Parengta pagal:
Rodyk draugamsAtsirado dar daugiau įrodymų, nuvainikuojančių mitą, kad mums reikia GMO norint padidinti derlių ir išmaitinti pasaulį.
sxc.hu nuotr.
Ilinojaus universiteto kukurūzų tyrimų rezultatai rodo, kad genetiškai nemodifikuoti hibridai pagal savo charakteristikas yra konkurencingi palyginti su GMO kolegomis. Genetiškai nemodifikuoti hibridai - patikrinta alternatyva kukurūzų augintojams, patvirtinanti, kad maisto produktų kainos vartotojams neturi kilti dėl genetiškai modifikuotų ir nemodifikuotų kultūrų derlingumo skirtumų.
JAV buvo vykdyti hibridinių kukurūzų tyrimai ir jų rezultatai rodo, kad genetiškai nemodifikuoti hibridiniai kukurūzai duoda tokį patį ar geresnį derlių nei GM (genetiškai modifikuoti) hibridiniai kukurūzai.
Bandymams naudoti Spectrum Premium genetiškai nemodifikuoti hibridai davė nuo 3 iki 10 ir daugiau bušelių akrui (bušelis - matavimo vienetas, lygus maždaug 35 litrams, akras - 0,4 ha), palyginti su Jungtinėse Valstijose žinomomis GM hibridinių kukurūzų veislėmis. Detali bandymų informacija.
Anot bendrovės Spectrum Seed, šios regioninių duomenų suvestinės yra įrodymas, kad dabar ūkininkai turi galimybę sumažinti sąnaudas ir efektyviai padidinti pelningumą naudodami genetiškai nemodifikuotus hibridinius kukurūzus.
„Be konkurencingo derliaus, mūsų tikslas yra viršyti sėklų „švarumo” reikalavimus, kuriuos kelia tiek vartotojai, tiek grūdų augintojai visoje šalyje, bandantys pasiekti sparčiai augančią rinką maisto produktams, pagamintiems iš genetiškai nemodifikuotų kultūrų”, - sakė kompanijos pardavimų vadybininkas Rogeris Rudolphas.
Pagal Spectrum Seed informaciją
Rodyk draugamsŠri Lankos pietvakarinėje dalyje esančiame Hikaduvos (Hikkaduwa) nacionaliniame parke pradėta vykdyti koralų gelbėjimo programa.
100 km į pietus nuo sostinės Kolombo esantis Hikaduvos nacionalinis parkas garsėja koralais. Apie 5 m gylyje esantis koralinis rifas, tai susiaurėdamas iki 5 m pločio, tai išsiplėsdamas iki beveik 50 m, nusidriekia apie 4 kilometrus. Tai didelė ir sudėtinga ekosistema, primenanti miškus, gausybės žuvų rūšių ir įvairiausių kitų organizmų prieglobstis. Koralai, vieni primenantys elnio, kiti briedžio ragus, dar kiti susiraizgę lyg smegenys, tarp jų laigančios spalvingos tropikų žuvys yra tikras rojus nardymo mėgėjams, o Hikaduva - populiarus egzotines keliones mėgstančių turistų traukos centras.
Nuotr. iš travelolanka.com
Deja, tiek dėl žmogaus veiklos, tiek dėl gamtos faktorių koralų rifas sparčiai nyksta.
Ypatingai rifas nukentėjo 1998 metais, kai dėl pakitusios vėjų krypties, vadinamo El Ninjo, pasikeitė Ramiojo vandenyno ekvatorinės dalies vandenyno srovių vandens temperatūra. Pučiant šiam vėjui neįprastai įšyla rytinė Ramiojo vandenyno dalis. El Ninjo stebimas jau nuo 1790-ųjų ir pasikartoja kas 3-8 metai, tačiau ne visada vienodai aktyviai. 1998-aisiais El Ninjo poveikis buvo toks stiprus, kad patraukė pasaulio visuomenės dėmesį ir sukėlė daug susirūpinimo dėl klimato kaitos. Ties Šri Lanka vandens temperatūra viršijo įprastinę 5 laipsniais pagal Celsijų. Patyrę tokį šiluminį šoką, koralai blunka, nes veikiami temperatūros rifą sudarantys polipai išstumia į paviršių zooksanteles, kurios pablykšta arba tampa visai baltos. Koralai pasidaro trapūs ir pradeda irti.
Nuotr. iš holidaysinsrilanka.net
1998-aisiais po El Ninjo Hikaduvos koralinis rifas nepaprastai sumažėjo. Tačiau skirtingų rūšių koralai buvo paveikti nevienodai. Jei vienų rūšių koralų liko tik 5 %, tai kiti blukimo efekto beveik nepatyrė. Jie augo ir kerojo, užimdami sunykusiųjų vietą. Aplinkosaugos specialistai apgailestavo dėl nykstančios įvairovės, greit augančius koralus vadindami savotiškomis piktžolėmis.
Susilpnėjusius koralus pribaigė 2004 m. cunamis. Beje, rifas labiau nukentėjo ne nuo paties cunamio, o nuo antrinių pasekmių, ypač nuo įvairių nuolaužų ir net žvejų tinklų, įstrigusių tarp koralų. Nacionalinio parko darbuotojai ir savanoriai turėjo daug darbo jas šalindami.
Šri Lankos laukinės gamtos išsaugojimo departamento (Wildlife Conservation Department) specialistai siekia atkurti koralinį rifą naudodami Filipinuose pasitvirtinusią technologiją. Manoma, kad reikia atstatyti bent 30-40 procento koralinio rifo, kad jame pradėtų vykti normalūs atsinaujinimo procesai. Departamento specialistai gamina pusmetrinius betoninius blokus, į kuriuos įmontuojami 12 -18 cm dydžio negyvų koralų gabaliukai. 700 tokių blokų bus nuleista į vandenyno dugną kaip naujo koralinio rifo pagrindas. Jie bus tarpusavyje sutvirtinti ir nuguls dugne lyg plytelių grindinys. Paskui ant negyvų koralų bus pritvirtinti sveiki, nenukentėję koralai, kurių gabalai, atitrūkę nuo pagrindinio rifo, yra surankioti šalies paplūdimiuose. Planuojama, kad ant jų rifas pradės augti iš naujo, o rifo pagrindą sudarantys betono blokai gana greit užsineš smėliu. Vieni įspūdingiausių šiose vietose pasitaikantys koralai “elnių ragai” per vienerius metus išauga 2-3 centimetrus, taigi tikimasi, kad per 15-20 metų rifas išaugs iš naujo. Prie projekto prisideda ir Tarptautinė nardymo mokykla.
Nick Hobgood (Wikimedia Commons) nuotr.
Pasaulyje yra ir kitų koralų rifų atkūrimo metodų. Pavyzdžiui koralų išgelbėjimu besirūpinanti organizacija Global Coral Reef Alliance, taiko kitokią jų “atauginimo” technologiją: vandenyje pastatomos metalinės konstrukcijos, per kurias leidžiama silpna elektros srovė. Jos veikiamas ištirpęs kalkakmenis kristalizuojasi konstrukcijos paviršiuje, ir metalas gana greit apauga koralais. Srovės stimuliuojami jie auga keturis kartus greičiau negu įprastinėmis sąlygomis.
Rodyk draugamsBernardinai.lt skaitytojams nori priminti prieš keletą metų Vokietijos žiniasklaidoje pasirodžiusį tekstą, kuris kiek netikėtai iškelia problemą - naujosios technologijos bando atimti iš mūsų nakties tamsą. Turėtume tik džiaugtis? Autorius mano kitaip.
Šioje dirbtinio apšvietimo eroje vis dažniau pasigendama visiškos tamsos. Tokį tamsos trūkumą pajautė ne tik astronomai, kuriems vis sunkiau šviesiomis naktimis stebėti dangaus kūnus. Pernelyg didelis apšvietimas neigiamai veikia ir atskiras gyvūnų rūšis bei ištisas ekosistemas.
Net nusileidus saulei industrinėse pasaulio valstybėse šiandien išlieka šviesu. Dar prieš saulei nusileidžiant visa Europa sušvinta milijonais šviesą skleidžiančių burbulų, afišų ir parduotuvių vitrinų. Verslo centrų languose įsižiebia šviesos, apšviečiamos bažnyčios, futbolo aikštės ir oro uostai. Nepaisant vis augančių elektros energijos kainų, pasaulis šviesėja kasnakt.
Naktinis dangus pastaruoju metu yra labai šviesus. Neigiamų tokio vis didėjančio apšvietimo pasekmių įvardijama gana daug: astronomams vis sunkiau stebėti dangaus kūnų pasikeitimus, dažnai sutrinka įvairių vabzdžių ir paukščių gyvenimo ritmas, žmogus gyvenimo ritmas taip pat išbalansuojamas.
Dar visai neseniai pro teleskopą buvo galima stebėti daugelį žvaigždynų, nemažai jų buvo matomi ir be teleskopo. Vakarų Europos miestų gyventojai šiandien oranžinės spalvos naktiniame danguje plika akimi geriausiu atveju mato mėnulį ir Venerą.
Žvaigždės, anksčiau buvusios patikimos jūrininkų vedlės bei kalendorių sudarymo pagrindas, šiandien gali papasakoti daug mažiau, nes paprasčiausiai tampa vis menkiau matomos. Diena pailgėjo iki 24 valandų per parą.
Kova prieš 24 valandas trunkančią dieną
Prieš kurį laiką susikūrė judėjimas, kurį sudaro astronomai, šviesos sistemų inžinieriai, kultūros tyrinėtojai ir gydytojai, gydantys įvairius miego sutrikimus. Judėjimo dalyviai ragina visus atkreipti dėmesį, jog vis didėjantis Europos apšviestumas kelia didžiulių problemų.
Kai kurios valstybės jau priėmė įstatymus, reguliuojančius apšvietimo šalyje mastą. Slovėnija buvo pirmoji Europoje, atsižvelgusi į tokius raginimus. Slovėnijos miestai ir miesteliai įpareigoti įstatymų sumažinti apšvietimą, naikinant nereikalingus žibintus ir naktimis užgesinant parduotuvių vitrinas. Įstatymas skelbia, jog dirbtinę šviesą skleidžiančių įrenginių šviesos spinduliai neturėtų plisti aukščiau horizonto linijos.
Į kovą su vis didėjančiu apšviestumu įsitraukė ir Vokietija. Berlyne įsikūręs Ekologijos institutas pradėjo tirti šviesos poveikį augalams, gyvūnams ir žmogui.
„Per amžių amžius žemėje egzistavo nenutrūkstantis dienos ir nakties ciklas. Šiandien daugelyje žemės vietų nakties nebeliko. Tai lemia dar didesnius praradimus, įskaitant biologinės įvairovės nykimą”, - kalbėjo Berlyno ekologijos instituto direktorius Klementas Tockneris.
Pasak E. Tocknerio, toks apšvietimo didėjimo neigiamas poveikis ypač jaučiamas vandens ekosistemose, kur dėl per didelio apšvietimo paspartėja įvairių dumblių rūšių vešėjimas, kas lemia vandens telkinių pelkėjimą.
„Tamsaus parko” konkursas
Šis dangus saugomas jau daugiau kaip 50 metų. Flagstaff (Arizona, JAV) parką Tarptautinė nakties dangaus asociacija 2001 metų spalio 24 dieną pripažino pirmuoju pasaulyje Tarptautiniu nakties dangaus miestu, kuriame siekiama kaip galima daugiau riboti dirbtinį apšvietimą. Čia įrengta observatorija, tačiau dangumi pasigrožėti atvyksta tūkstančiai žmonių. Nuotrauka daryta vos 10km atstumu nuo Flagstaff centro ©Dan & Cindy Duriscoe, FDSC, Lowell Obs., USNO
JAV įsikūrusi Tarptautinė tamsaus dangaus asociacija (International Dark-Sky Association) kovoja, kad dangaus nebūtų teršiamas nereikalingais šviesos šaltiniais. Pasak organizacijos darbuotojų, tamsa danguje turi būti saugojama lygiai taip pat, kaip ir tam tikros gyvūnų ar augalų rūšys.
Ši organizacija įsteigė „tamsaus parko”, kuriame būtų galima stebėti žvaigždes, apdovanojimą. Apdovanojimą jau gavo dvejų Amerikos valstijų parkai. Kandidatai, pretenduojantys į apdovanojimą, turi atitikti tam tikrus kriterijus: visų pirma šiuose parkuose dėl pakankamos tamsos turi būti aiškiai matomi dangaus kūnai.
Siekiant šio tikslo, parkų savininkai ir prižiūrėtojai turėtų arba apskritai pašalinti iš šių parkų žibintus, arba užtikrinti tik patį minimaliausią apšvietimą. Tačiau pagrindinė problema, iškylanti Europoje ir ne tokia opi JAV, kad šie parkai dažniausiai yra labai arti gyvenamųjų rajonų, todėl dėl apšvietimo mažinimo juose paprasčiausiai nesutinka gyventojai.
Astronomas Steve‘as Owensas, kuris yra vienas iš šios programos rėmėjų, išlieka optimistas: „Ateityje Didžiojoje Britanijoje bus nuo 10 iki 15 tokių parkų.” Pats S. Owensas teigia, jog jam stebėti žvaigždes dar nereikia tokių parkų - ne taip gausiai apgyvendinta Škotija vis dar laikoma viena iš tamsiausių Europos regionų.
Tuo tarpu Vokietijoje tikrai tamsaus dangaus aptikti beveik neįmanoma. Astronomas Andreas Hanelis, kuris taip pat yra vokiečių Tamsaus dangaus asociacijos pirmininkas, norėdamas stebėti dangų turi pasitraukti į Alpes.
Interesai susiduria
Kovojantieji už apšvietimo mažinimą susiduria su viena labai svarbia problema: kiek apšvietimo yra būtina palikti? Pavyzdžiui, Belgijoje dar visai neseniai buvo laikomasi visiškai priešingos politikos - pagrindinis valstybės tikslas kuo labiau apšviesti gatves ir kitas viešas vietas. Tačiau net ir ši valstybė keičia savo politiką: šiandien visų automagistralių žibintai po vidurnakčio yra išjungiami. Gyventojai baiminosi, kad tokios reformos padidins autoavarijų skaičių, tačiau taip neatsitiko. Ekspertai teigia, jog apšvietimas automagistralėse apskritai nedaro įtakos eismo sąlygų saugumui gerinti.
Problemų kyla ir gyvenamųjų rajonų gyventojams. Žmonės jaučiasi saugesni vaikščiodami apšviestomis gatvėmis. Kovotojai su apšvietimo didinimu neteigia, kad visas apšvietimas turėtų būti išjungtas, tačiau jį mažinti būtina. Vienas Vokietijos miestas padarė eksperimentą: didžioji dauguma gatves apšviečiančių žibintų savaitgaliais nuo 1.00 iki 3.30 valandos yra išjungiami. Tokiais veiksmais buvo sutaupyta elektros ir pinigų, tačiau nusikalstamumas mieste nepadidėjo.
Tuo tarpu žalingas šviesos poveikis gyvūnijos rūšims pasireiškia kur kas stipriau. Daugelis naktinių paukščių dėl pernelyg didelio apšvietimo nesiorientuoja erdvėje ir žūsta tiesiog atsitrenkę į pastatus. Šviesos nemėgstančios varlės dauginasi ne taip intensyviai, naujai išsiritę vėžliukai dėl iš miestų sklindančios šviesos patraukia miestų, o ne vandenyno link, naktiniai gyvūnai negali susirasti pakankamai maisto, kadangi tam neužtenka tamsos.
Žmonės, nors šio poveikio tiesiogiai dažniausiai nejaučia, taip pat yra veikiami vis didėjančio apšvietimo. Stiprus dirbtinis apšvietimas veikia žmogaus bioritmus, dėl to atsiranda vis daugiau miego sutrikimų.
Moksliniai tyrimai įrodė, jog moterys, kurios dažnai dirba naktimis, patenka į padidėjusios rizikos susirgti krūties vėžiu grupę. Mokslininkai taip pat teigia, kad itin stiprus apšvietimas, krentantis į miegamąjį, netgi didina vėžio susirgimų riziką.
„Mes labai daug žinome apie triukšmo poveikį žmogaus sveikatai, tačiau dar labai mažai žinome apie šviesą. Manau, ateityje mokslas įrodys ir kenksmingą pernelyg didelio apšvietimo poveikį žmogaus sveikatai”, - teigia vokiečių Tamsaus dangaus asociacijos pirmininkas A. Hanelis.
Pagal Spiegel parengė Jovita Sandaitė
Rodyk draugamsTarsi perkūnas iš giedro dangaus daugeliui gamtos mylėtojų buvo valdininkų sprendimas iki 2015 m. išgaudyti iš mūsų miškų laisvus stumbrus ir vėl suvaryti juos aptvarus. Šį sprendimą lydėjo ir šūsnis vienašališkų valdžios vyrų, seimūnų, ūkininkų argumentų, pateisinančių šį žingsnį. Valdininkai remiasi ne tik žemdirbių skundais ar priekaištais, bet ir mokslininkų tyrimų išvadomis bei rekomendacijomis, nors jokie tyrimai, netgi rimtesni stebėjimai, bent jau porą dešimtmečių, su stumbrais iš viso nėra atliekami. Taigi, būti ar nebūti laisviems stumbrams laisvoje Lietuvoje - naujajame žurnalo numeryje retoriškai klausia redaktorius Romualdas Barauskas.
Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas” atstovas susirūpinęs vilkų likimu ir valdininkų metodais rengiant Vilkų populiacijos valdymo planą. Ką autorius mano apie šį opų reikalą, skaitykite įvadiniame žurnalo straipsnyje „Planas, kurio nebuvo”.
Paukščių medžioklės temą šiame numeryje tęsia ilgametis medžiotojas Vytautas Ribikauskas.
Jau ištisus šimtmečius paslaptingi nakties skrajūnai šikšnosparniai audrina žmonių vaizduotę, kartais netgi kelia panišką baimę. O iš tiesų šie gyvūnai verti didelės pagarbos. Mitus apie daugeliui mažai pažįstamus nakties skrajūnus sklaido Remigijus Karpuška.
Gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys 2012″ laureatas Jonas Barzdėnas pasakoja apie netikėtus susitikimus su vilkais ir kitais gyvūnais Labanoro girioje.
Žurnalas iliustruotas straipsnių autorių, fotografų klubo „Naturephoto.lt” narių ir kitų gamtos mylėtojų nuotraukomis.
„Žurnale apie gamtą” dar skaitykite:
Pažink gamtą
Sigutis OBELEVIČIUS. Valgomos gėlės II
Gamtos fotografija
Inesa ORANSKYTĖ. Jonas Barzdėnas: fotografuoti laukinėje gamtoje niekada nebuvo paprasta
Numerio fotoreportažas
Perkūno oželis
Problemos ir aktualijos
Romualdas BARAUSKAS. Būti ar nebūti laisviems stumbrams laisvoje Lietuvoje
Vytautas RIBIKAUSKAS. Kaip medžiojame paukščius
Gamtos įdomybės
Jonas BARZDĖNAS. Kurtinių atsargumas ir drąsa
Pasaulio gamta
Laimonas TRILIKAUSKAS. Šorijos nacionaliniame parke
Po paukščio sparnu
Vidmantas ADOMONIS, Ramutė ADOMONIENĖ. Gambijos dienoraštis
Veikla
Remigijus KARPUŠKA. Mistiški tamsos skrajūnai
Darius MUSTEIKIS. Baltieji gandrai pirmą kartą Lietuvoje žieduojami spalviniais plastikiniais žiedais
Keliaukime po Lietuvą
Inesa ORANSKYTĖ. Kraštas, kur vis dar laisvi braido stumbrai
Raudonieji lapai
Griežtai saugomos rūšys: šiaurinis auksinukas ir kraujalakinis melsvys
Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis atsižvelgdamas į patikslintus vilkų apskaitos rezultatus, mokslininkų pateiktas rekomendacijas ir vilkų daromos žalos pasiskirstymą padidino vilkų medžioklės limitą 2013-2014 m. medžioklės sezonui iki 33 individų. Anksčiau ministras buvo nustatęs 21 vilko kvotą.
Vilkas. S. Paltanavičiaus nuotr.
„Kai kuriose apskrityse leistinas sumedžioti vilkų skaičius buvo pasiektas labai greitai - vos per 2-3 savaites, tačiau iš savivaldybių ir toliau gaudavome daug nusiskundimų dėl vilkų daromos žalos. Mokslininkai patikslino vilkų apskaitos rezultatus ir pagal juos pakoregavome medžioklės limitą”, - aiškino aplinkos ministras V. Mazuronis.
Nors vilkų medžioklė prasidėjo spalio 27 d., anksčiau patvirtintas limitas (21) kai kuriose apskrityse buvo „išnaudotas” labai greitai, o dėl gausėjančio pranešimų skaičiaus apie vilkų daromą žalą Aplinkos ministerija buvo priversta peržiūrėti vilkų medžioklės situaciją.
Vilkų medžioklės limitas padidintas ne visose apskrityse, bet tik tose, kuriose vilkai pridarė daugiausiai žalos. Marijampolės apskrityje medžioklės limitas buvo padidintas nuo 1 iki 3 vilkų, Panevėžio - nuo 3 iki 7, Tauragės - nuo 2 iki 3, Utenos - nuo 2 iki 4, Vilniaus - nuo 3 iki 6 vilkų (limitas jau išnaudotas). Iš viso 2013-2014 m. medžioklės sezono metu leista sumedžioti 33 vilkus.
Pagal 2013 m. vasario mėnesį įvykdytą vilkų apskaitą ir patvirtintą metodiką Lietuvoje nustatytas minimalus vilko populiacijos individų skaičius - 208 vnt. Apskaitą atliko Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ir Generalinė miškų urėdija. Vilkai buvo skaičiuojami tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose.
Pagal galiojantį Vilko populiacijos gausos reguliavimo planą Lietuvoje ilgalaikis vilkų populiacijos gyvybingumą užtikrinantis minimalus siektinas dydis yra 250 individų.
Jau anksčiau Aplinkos ministras pavedė Aplinkos ministerijos Miškų departamentui kartu su Gamtos apsaugos, Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamentais, Generaline miškų urėdija, Valstybine saugomų teritorijų tarnyba ir Valstybine miškų tarnyba iš naujo įvertinti Vilko populiacijos reguliavimo planą ir pasiūlyti jo pakeitimo projektą.
Aplinkos ministerijos informacija
Priedai:
Vilkų medžioklės limitai pagal apskritis
Rodyk draugamsSeimo Kaimo reikalų komitetas posėdyje aptarė 2013 m. balandžio 24 d. komiteto sprendimo „Dėl ekologinės gamybos plėtros” įgyvendinimą. Prieita vieningos nuomonės, kad sudarant Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programą ekologinių ūkių plėtrai turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys. Kartu būtina plėtoti ir ekologiškų produktų perdirbimą bei kooperaciją, įvairinti ir gausinti šių produktų nomenklatūrą, kuo daugiau produkcijos parduoti vartotojams tiesiogiai. Reikėtų tobulinti viešųjų pirkimų sistemą ir sudaryti kur kas palankesnes sąlygas ekologišką produkciją tiekti darželiams, mokykloms, ligoninėms ir kitoms panašioms įstaigoms.
sprite_pixie nuotr.
Ekologinis ūkininkavimas labai svarbus ir aplinkosauginiu bei sveikatos požiūriu, todėl būtinas glaudesnis bendradarbiavimas tarp Žemės ūkio, Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerijų.
Komitetas taip pat išreiškė abejones dėl paramos chemizuotam ūkininkavimui, kai skatinama vadinamųjų išskirtinės kokybės produktų gamyba. Tokia parama tik klaidina vartotojus ir be jokio pagrindo stumia iš rinkos tikrus ekologiškus produktus.
Ekologiškų ūkių plėtra Lietuvoje gerokai atsilieka nuo Estijos ir Latvijos. Jos pagal ekologiškų pasėlių plotą bendrame žemės ūkio naudmenų plote jau užima vietas pirmame pasaulio valstybių dešimtuke.
LR Seimo kanceliarijos informacija
Rodyk draugamsArtėjant šv. Kalėdoms kiekvienos šeimos namuose kyla vis daugiau rūpesčių, kokius patiekalus gaminti kalėdiniam stalui, kokias dovanas parinkti artimiesiems, kaip papuošti namus ir kokią eglę ar eglės šaką pasirinkti. Valstybinių miškų miškininkai kviečia visus prisidėti prie gamtos išsaugojimo ir namuose puošti ne nukirstą eglutę, bet eglės šaką. Šių metų gruodžio 19 d. nuo 13 val. kviečiame Jus ateiti į miesto ar miestelio aikštę kur padovanosime žaliaskarės eglės šaką (informacija apie akcijos vietas skelbiama Generalinės miškų urėdijos tinklalapyje, taip pat ją gali suteikti artimiausia miškų urėdija).
Akciją „Parsinešk Kalėdas į savo namus” organizuoja Generalinė miškų urėdija, Aplinkos ministerija ir visos 42 miškų urėdijos.
Jau penktus metus organizuojama akcija, kurios metu išdalinama daugiau nei 100 tūkstančių eglių šakų, sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio.
„Šia akcija skatiname saugoti gamtą ir norime prisidėti prie žmonių džiaugsmo sutinkant Šv. Kalėdas. Be to, yra žmonių, kurie tiesiog finansiškai negali sau leisti įsigyti Kalėdų eglutės, o mes suradome galimybę jiems padėti. Tikimės, kad ši akcija atneš džiaugsmo ir įkvėps geriems darbams”, - teigia generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Vis labiau populiarėjančios ir gamtą tausojančios eglės šakos yra puiki išeitis tiems, kuriems eglutė nebūtina. Iš eglišakių galima sukurti išradingas puokštes bei menines kompozicijas, tinkančias ir Kalėdų stalui, ir kambario erdvei.
Generalinės miškų urėdijos informacija
Rodyk draugamsLietuvoje dėl pastatytų ar rekonstruotų nuotekų valymo įrenginių nuotekų išvalymo kokybė sparčiai auga. 2011 m. išvalytų iki nustatytų normų buitinių, gamybinių ir komunalinių nuotekų kiekis siekė 92,7 proc., kai tuo tarpu, 2001 m. - tik 17,8 proc. Išleidžiamų nuotekų atitikimą normoms lemia pagrindinių teršalų: biocheminio deguonies suvartojimo (BDS7), bendrojo azoto ir bendrojo fosforo, išvalymo ir išleidimo parametrai. Lietuvoje 2011 m., lyginant su 2001 metais, šių teršalų su buitinėmis, gamybinėmis ir komunalinėmis nuotekomis išleidimas į paviršinius vandenis sumažėjo 72,9 proc., 43 proc. ir 70,7 proc.
UAB “Vilniaus vandenys” nuotr.
Aplinkos ministerijos 2012 m. duomenimis, šalyje yra 7 nuotekų valymo įrenginiai, kurių projektinis pajėgumas pagal gyventojų ekvivalentą viršija 100 000, 30 objektų, kurių projektinis pajėgumas pagal gyventojų ekvivalentą yra nuo 10 000 iki 100 000 ir 19 mažesnio pajėgumo nuotekų valymo įrenginių. Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų reikalavimuose nurodyta, kad požeminio vandens monitoringą turi vykdyti ūkio subjektai, eksploatuojantys nuotekų valymo įrenginius, kurių pajėgumas didesnis kaip 100 000 gyventojų ekvivalento (toliau - GE) ir nuotekų valymo įrenginius, kurių pajėgumas didesnis kaip 10 000 GE, kai jie įrengti paviršinio vandens telkinių arba vandenviečių apsaugos zonoje.
Požeminio vandens apsaugos nuo taršos pavojingomis medžiagomis taisyklėse yra pateiktas pavojingų medžiagų sąrašas, kurių netiesioginis išleidimas į požeminius vandenis būtų nuolat mažinamas. Šiame sąraše nurodyti metalai, metaloidai ir jų junginiai, neorganiniai fosforo junginiai ir elementinis fosforas, amoniakas ir nitritai, medžiagos, prisidedančios prie eutrofikacijos (ypač nitratai ir fosfatai), medžiagos, kurios neigiamai veikia deguonies pusiausvyrą (ir gali būti matuojamos taikant biocheminio deguonies suvartojimo (BDS), cheminio deguonies suvartojimo (ChDS) ir pan. parametrus).
Lietuvos geologijos tarnyba išnagrinėjo 1205 per 1987-2013 m. laikotarpį surinktus laboratorinius tyrimų rezultatus. Dažniausiai stebimi požeminiame vandenyje rodikliai susiję su ūkio subjekto veikla: bendras azotas, bendras fosforas, fosfatai arba mineralinis fosforas, bichromato indeksas, biocheminis deguonies sunaudojimas, deguonis. Taip pat atliekama pilna cheminė analizė ir nustatomas anijonų (chloridai, sulfatai, nitritai, nitratai, hidrokarbonatai) ir katijonų (kalcis, magnis, kalis, natris, amonis) kiekis, bei bendra mineralizacija, bendras kietumas, sausa liekana, permanganato indeksas.
Monitoringo rezultatų analizė parodė, kad požeminio vandens tarša nuotekų valymo įrenginių teritorijose vyksta. Neretai stebėjimo gręžiniuose aptinkama azoto ir medžiagų, prisidedančių prie eutrofikacijos ir galinčių neigiamai veikti deguonies pusiausvyrą. Dažniausiai šių medžiagų koncentracijos viršija teisės aktuose nurodytas ribines ar net didžiausias leistinas koncentracijas, jų aptinkama gręžiniuose, įrengtuose netoli nuotekų dumblo saugojimo aikštelių. Akivaizdžių šių medžiagų didėjimo tendencijų požeminiame vandenyje nestebima, tarša pasireiškia tik vieno ar kito objekto artimoje aplinkoje. Tačiau siekiant kontroliuoti pavojingų medžiagų patekimą į požeminius vandenis vien kontrolinio monitoringo nepakanka. Objektams, atskiriems gręžiniams, kuriuose stebimas pavojingų medžiagų padidėjimas, požeminio vandens monitoringo apimtys turėtų būti didinamos. Ten, kur tarša viršija leidžiamus taršos lygius, turėtų būti tobulinama valymo įrenginiuose sukaupiamo dumblo tvarkymo sistema, rekonstruojamos jo saugojimo aikštelės.
Lietuvos geologijos tarnybos
Hidrogeologijos skyrius
Kęstutis Kadūnas
Darius Kutka
Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, vykdydamas parlamentinę kontrolę, 2013 m. gruodžio 11 d. posėdyje svarstė klausimą dėl planuojamos ūkinės veiklos Telšių rajono Degaičių kaime poveikio aplinkai vertinimo. 2013 m gruodžio 9 d. Aplinkos apsaugos komitete įvyko pasitarimas, dalyvaujant Seimo nariams, Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerijų, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto, Telšių rajono savivaldybės, AB Žemaitijos pienas ir Telšių bei Degaičių kaimo bendruomenių atstovams. Šiuo metu Telšių rajono Degaičių seniūnijoje baigiamos Vičiūnų įmonių grupės planuojamo statyti paukštyno (759 tūkst. vištų dedeklių) planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (PŪV PAV) procedūros.
Komiteto posėdžio metu konstatuota, kad objekto statyba galimai pažeistų Telšių rajono teritorijos bendrojo plano sprendinius, nėra parengtas ekstremalių situacijų planas, jei kiltų paukščių ligų epidemija. Taip pat PAV ataskaitoje pateikti klaidinantys duomenys apie galimą poveikį socialinei ekonominei aplinkai, t.y. kyla grėsmė, kad netoli šio objekto esančios jau veikiančios ir didžiulius mokesčius į valstybės biudžetą mokančios įmonės netektų užsakymų iš Lietuvos ir užsienio šalių ir t.t.
PAV ataskaitoje galimai klaidingai, remiantis sena metodika, atlikti oro taršos ir kvapų koncentracijų skaičiavimai. Neatliktas išsamus poveikis žemės gelmėms, įvertinant gruntinio vandens lygį ir galimą įtaką vandenvietėms.
Todėl komitetas nutarė kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą, kuri pagal kompetenciją nagrinėja PAV dokumentus ir pasiūlyti jai:
1. Kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimo neigiamo poveikio įvertinimo pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kompetenciją:
a) Ar planuojama veikla turės neigiamų ekonominių ar kitų padarinių AB Žemaitijos pienas ir kitų ūkio subjektų veiklai (pateikti teisiškai pagrįstą išvadą dėl planuojamos veiklos galimybių 800 m atstumu nuo AB Žemaitijos pienas);
b) Ar planuojama tokios didelės apimties veikla yra galima, įvertinant galimų ekstremalių situacijų likvidavimą.
2 Pareikalauti PŪV PAV ataskaitos rengėjų papildyti ataskaitą:
a) detaliau įvertinant neigiamą poveikį socialiniu ir ekonominiu aspektais;
b) papildyti ataskaitą detalia informacija apie ekstremalių situacijų valdymą.
3.Pakartoti viešinimo ir derinimo su PAV subjektais procedūrą.
Sprendimui pritarta bendru sutarimu.
LR Seimo kanceliarijos informacija, nuotr. iš terriermandotcom.blogspot.com
Rodyk draugamsGruodis - pirmasis prasidedančios žiemos mėnuo, o taip pat paskutinis metų mėnuo. Kiti gruodžio mėnesio pavadinimai lietuvių kalba - Pustis, Ragas, Didysis Ragutis. Įdomu, kad gruodis prasideda ta pačia savaitės diena, kaip ir rugsėjis. Ką apie gruodį sako mūsų senoliai?
Norite tikėkite, norite ne. Jūsų reikalas, kaip žvelgti į senolių išmintį.
Emilija Šaulytė
Rodyk draugams2013 m. gruodžio 11 d. posėdyje Seimo Aplinkos apsaugos komitetas svarstė Europos Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria keičiama Direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, mažinant lengvųjų plastikinių maišelių vartojimą (dėl šio pasiūlymo atitikties subsidiarumo principui). Šiuo teisės akto pasiūlymu siekiama sumažinti plonų plastikinių maišelių (plonesnių už 0,05 mm) kiekį.
Thurston County Solid Waste nuotr.
Valstybės narės privalės imtis priemonių sumažinti plastikinių maišelių naudojimą savo teritorijose per 2 metus nuo direktyvos pakeitimo įsigaliojimo. Tokiomis priemonėmis pasirinktinai galės būti: plastikinių maišelių naudojimo sumažinimo užduotys; ekonominiai instrumentai; rinkos apribojimai ir kitos priemonės.
Posėdyje dalyvavę Aplinkos ministerijos atstovai informavo komitetą, kad, iš esmės, Lietuva šiam pasiūlymui pritaria, nes tikslas, kurio siekiama pasiūlymu, yra aktualus ir mūsų šaliai. Lietuva yra viena iš tų valstybių, kuriose maišelių vartojimas yra labai paplitęs, todėl imtis papildomų priemonių yra labai svarbu.
Komitetas nusprendė, kad subsidiarumo principas nėra pažeidžiamas (t.y. siūlydama šį teisės aktą, Europos Sąjunga (ES) turi teisę veikti dėl to, kad masinis plastikinių maišelių naudojimas yra bendra tarpvalstybinė problema, ir, norint ją spręsti nuosekliau ir veiksmingiau, būtina ES masto iniciatyva). Vis dėl to, nepaisant to, kad pasiūlyme valstybės narės įpareigojamos imtis priemonių, konkrečių priemonių pasirinkimo laisvė paliekama pačioms valstybėms narėms.
LR Seimo kanceliarijos informacija
Rodyk draugamsLietuvos mokyklų bei globos namų kiemeliuose nuvilnijo vaikų užauginto derliaus mugių šurmulys. Mažieji sodininkai vieni su kitais keitėsi savo pačių prižiūrėtomis daržovėmis, vaisiais, sėklomis, prieskoniais ir vaistažolėmis. Tačiau aršiausi mainai mugių metu vyko dėl paprikos. Vaikų užaugintų gėrybių mugės - viena iš iniciatyvos „Žalia stotelė” veiklų, kuriomis skatinamas vaikų domėjimasis gyvuoju augalų pasauliu. Lietuvoje susibūrė jau apie pusantro tūkstančio jaunųjų daržininkų, bendradarbiaujama su 31 ugdymo įstaiga.
Visus metus auginę bei puoselėję savo augalus, mainų turgeliuose vaikai karščiausiai kovojo dėl paprikos, kuri daugumai jaunųjų daržininkų atrodė pati įdomiausia. Nors tai puikiai Lietuvoje auganti daržovė, vaikams ji pasirodė labai egzotiška ir dėl išvaizdos, ir dėl skonio. Mainų metu mažieji sodininkai siūlė atiduoti saldžias vynuoges, mėgiamus obuolius ir kriaušes tam, kad tik gautų papriką. Net skaniausi vaisiai buvo nukariauti pikantiškos daržovės. Mažiausiai vaikų dėmesio susilaukė raudonasis burokėlis, kurį vaikai sutiko atiduoti miško žvėreliams.
Po derliaus nurinkimo gamta jau pasiruošusi žiemoti, todėl mažieji savo augalus privalo paruošti miegui, laikantis gamtos taisyklių. „Sodą mes tiesiog nurenginėjame: dažnai nukerpami visi nužydėjusių augalų stagarai, žolinių augalų stiebai, išgrėbstomi lapeliai. Bet juk tai gėlyno kailinukai. Pripustytas į tarpelius sniegas saugo augalą patikimiau nei žmogaus sukurtos apsaugos”,- susitikimuose su vaikais apie sodą žiemą pasakojo iniciatyvinės grupės „Eko karta” narė Danielė Šležienė.
Vaikai, išbandę žemės darbus, dalinosi įspūdžiais ir mintimis: jiems buvo smagu gerti savo išaugintą arbatą, jie išmoko rinkti gėlių sėklas ir norėtų turėti savo gėlių darželius, jie susirūpino žydrosios planetos Žemės likimu ir kai kurie net ragino ją saugoti. Kūrybinėse dirbtuvėse, skatinančiose atsakingą vartojimą, vaikai gamino įvairius papuošimus iš gamtoje randamų medžiagų, pavyzdžiui, kaštonų, gilių ar medžio tošies. Tokios dekoracijos gali kabėti ne tik vaikų klasėse ar kambariuose, bet ir kiekvieno Kalėdų eglutę paversti originaliausia.
Akcijos „Žalia stotelė” metu buvo surengtos 23 kelionės, kuriose rudens metu savanoriai susitiko su vaikais bei juos palaikančiais ugdytojais. Jaunieji daržininkai šiltai pasitikdavo savanorių komandą su sveikatingumo kokteiliais, vaistažolių arbatomis ir moliūgų pyragais. Per tokius susitikimus nelikdavo jokio oficialumo, o vaikai savanorius ėmė vadinti savo draugais. Agrofirmos „Sėklos” atstovė Ramunė Monkevičienė sako: „Apsilankymai pas vaikus parodė, jog augalų pasaulis yra naudingas žinių ir patirties šaltinis. Tikimės, kad šis projektas ir toliau burs pareigingus bei sąmoningus žmones, norinčius vaikams parodyti, kaip užauga maistas, ugdyti jų gebėjimą rūpintis ir būti atsakingiems už kitus.”
Projektas „Žalia stotelė” vykdomas nuo 2008 m. Tikslas - ugdyti aplinkai ir gamtai draugišką jaunąją kartą, gebančią rūpintis savo artimiausia aplinka ir užsiauginti gėles, daržoves, prieskonius, vaistažoles nuo sėklos iki derliaus. Akcijos organizatoriai: ekologinio jaunimo švietimo projektas „Eko karta” ir UAB agrofirma „Sėklos”, aprūpinanti sėjamąja medžiaga ir sodinimo įrankiais visus akcijos dalyvius. Įmonė teikia konsultacijas, kurių metu vaikai gali sužinoti atsakymus į jiems rūpimus klausimus apie augalų sodinimą ir priežiūrą. Visuomeninis projektas skirtas vaikų darželiams, mokykloms, socialinių paslaugų dienos centrams ir vaikų globos įstaigoms.
Daugiau informacijos:
Lina Bakšytė
Akcijos „Žalia stotelė” koordinatorė
el. paštas jaunimas@ozonas.lt
tel. 8 626 09774
ekokarta.lt
VšĮ „Rūpi”
Nebepravažiuojami miško keliukai, išdraskyta augalų paklotė, purvo klampynėmis paverstos paupių pievos, sudarkytos ledynmečio prieš tūkstantmečius sustumtos kalvų kalvelių keteros. Sąmoningumo stoka galvose tų, kurie mėgsta važinėti bekele. Vienas iš naujausių pavyzdžių - Vilniaus visureigių klubo šį šeštadienį organizuotas „ne pats lengviausias sezono atidarymas”.
Akivaizdžiai matoma visureigių žala Koplyčiankos upelyje. Nuotrauka - Sauliaus Pupininko, Neries regioninio parko vyr. specialisto.
Gruodžio 8 d., sekmadienį, viename skaitomiausių internetinių naujienlaikraščių pasirodė gausiai nuotraukomis iliustruotas straipsnis apie Vilniaus visureigių klubo “išvyką” bekele tarp Vilniaus Pilaitės mikrorajono ir Grigiškių (jį galite pamatyti čia).
Išsamiu fotoreportažu norėta pademonstruoti trisdešimties “bekelės monstrų” galią ką tik sumigusioje gamtoje ir papasakoti apie linksmai praleistą savaitgalį.. Tačiau straipsnis susilaukė kiek kitokio atsako.
Gausių ir detalių nuotraukų dėka buvo nustatyta, jog visureigių bekelės maršrutas skrodė ne urbanizuotus Vilniaus priemiesčius, bet ir saugomą Lietuvos teritoriją - Neries regioninį parką, Neries upės pakrantes bei ją supančius miškingus šlaitus. Šis Vilniaus visureigių klubo sezono atidarymas, žinoma, nei su regioninio parko direkcija, nei su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba derintas nebuvo. Tačiau pasirodęs straipsnis tapo puikiu liudininku apie šeštadienio “išbandymus”, siaubiant pažliugusius miško keliukus, džipų ratais draskant paupio pievas ir Koplyčiankos upelio slėnį.
Nustačius gamtai padarytą žalą, renginio organizatoriams bus pritaikyta administracinė atsakomybė.
Kasmet toks nelegalus važinėjimas bekele žaloja šimtus hektarų pačių gražiausių Lietuvos vietų. Gamtininkams bandant atstatyti pirminę būklę, vėliau šie pažeidimai mokesčių mokėtojams kainuoja didelius pinigus.
Užsukus į Vilniaus visureigių klubo internetinę svetainę paaiškėjo, jog tokios “išvykos” - reguliarios. Ir jose dalyvauja visa šeima, taip pat - vaikai. Koks pavyzdys apie žmogaus ir gamtos santykį skiepijamas jiems?
Tokie pasivažinėjimai siūlomi kaip smagus laisvalaikio praleidimo būdas, o numatyti maršrutai veda ne tik į šalia sostinės prisišliejusį Neries regioninį parką, bet ir kitas Lietuvos saugomas teritorijas - Asvejos ir Labanoro regioninius, Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionalinius parkus. Keliautojai viliojami absurdiškais pažadais: “Mes žinome, kur yra gražiausios vietos, turime visureigius, nes tik jais galėsite jas pasiekti. Įveiksite kliūtis, kurias gamta sukūrė slėpdama savo prigimtinį grožį”.
Būtent šioje vietoje norėtųsi stabtelėti - tik šios, pačios gamtos sukurtos kliūtys ir saugo pavienius natūralius kampelius nuo grubios ir neatsakingos žmogaus veiklos. Tik atokiose, žmogaus neardomose ir netrikdomose vietose gali funkcionuoti sveikos ekosistemos, namus rasti dabar dėl žmogaus nesąmoningumo jau nykstanti daugybė augalų ir gyvūnų rūšių. Ir tik turintys pakankamai kantrybės, ištvermės ir nuovokumo geba tuos kampelius atrasti, pasigrožėti ir sąmoningai palikti tolesniam gyvavimui. Tačiau per tokią teritoriją pervažiavus visureigiu, keturračiu ar kitu “bekelės monstru”, tikrojo atradimo džiaugsmo nepatiri nei pats, nei bepalieki jo kitiems.
Labai dažnai taip sužalojamos ekologiniu požiūriu pačios jautriausios, labiausiai nuo žmonių nutolusios ir sunkiausiai pasiekiamos vietos - pelkės, draustiniai, neretai - net rezervatai. Juk čia - didesnis azartas, gilesnės klampynės bei mažiau pašalinių žmonių, galinčių tapti pramogos “trikdžiais”. Neretai taip pat suniokojami ir kultūros paveldo objektai. Galingų džipų ar keturračių išvažinėti plotai randami prie ar ant pačių piliakalnių, dar dažniau - pilkapių. O juk tai - senosios baltų genčių kapinės. Ar siūlant “ekstremalius pasivažinėjimus gražiausiomis Lietuvos vietomis” yra suvokiama, kad džipo ratai kas žemę ant mūsų protėvių kapo? Juk tai - nepagarba jau nebe gamtai, sklypų ar miškų savininkams, aplinkosaugininkams ir poilsiautojams, bet mirusiesiems. O tai jau savaime reikalauja šios problemos permąstymo visai kitokioje plotmėje.
„Neries pakrančių nugalėtojai” - tokiu epitetu apibūdinami visureigių vairuotojai minėtame straipsnyje. Taip norėtųsi pasakyti, jog šioje situacijoje nugalėtojų nėra ir niekada nebus, o toks apibūdinimas - tik dar vienos iliuzijos kūrimas. Egocentriškas gyvenimo būdas, noras parodyti savo pranašumą prieš gamtą, jos kliūtis ir stichijas veda tik prie katastrofų. Didesnių ir mažesnių: sudarkyto gamtos veido, vietiniams gyventojams nebepravažiuojamų kelių, nuliūdusių gražiausių Lietuvos vietų lankytojų, beprasmiais tampančių gamtosaugininkų darbų, nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių, bei svarbiausio - nuskurdusios žmogaus dvasios.
XXI a. pasaulyje, kuriame formuojama masinė, lengvai manipuliuojama ir “paviršinėmis” pramogomis penima žmogaus sąmonė, “bekelių vagotojų” vertybių sistema yra aiški, mums suvokiama, bet dėl to ne mažiau iškreipta. Gamtos žalojimas galingomis technikos priemonėmis toli gražu nėra “tikrojo, visuomenės užslopinto vyriškumo įrodymas”, kaip deklaruojama Vilniaus visureigių klubo internetinėje svetainėje. O stebint savo tėvus, vairuotojų atžaloms taip pat neteisingai skiepiamas suvokimas, jog gamta turi būti nugalėta ir įveikta.
Galvojant apie ateitį, tampa sunku naiviai tikėtis, jog užaugę tokie vaikai suvoks gamtos trapumą ir pažeidžiamumą bei, svarbiausia, būtinybę ją išsaugoti. Tad kreipiuosi į visus - auginkime savo sąmoningumą, ir aukime drauge su mus supančia gamta.
Straipsnio autorė - Karolina Tamašauskaitė, Neries regioninio parko vyr. specialistė
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija
Rodyk draugamsĮsisiūbavus kalėdinių dovanų manijai, kviečiame pagalvoti, ką perkate. Pamąstykite, ko linkite savo artimiesiems. „Nesinorėtų mylimam žmogui dovanoti daikto, galinčio sukelti vežinius susirgimus, endokrininės ar imuninės sistemos sutrikimus, alergijas,” - teigia Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų ekspertė Justė Buzelytė. Ji pateikia 10 paprastų patarimų, kaip išrinkti kalėdinę dovaną be pavojingų cheminių medžiagų.
1. Viena dažniausių kalėdinių dovanų - įvairi kosmetika. Rinkdamiesi kosmetikos ir kūno priežiūros priemones, atidžiai skaitykite etiketes:
• Nepirkite gaminių, kuriuose yra konservantų parabenų (Butylparaben, propylparaben, methylparaben, ethylparaben, polyparaben, isopropylparaben, isobutylparaben), fenoksietanolio (phenoxyethanol);
• venkite natrio laurilsulfato (Sodium lauryl sulfate, SLS) bei mineralinių aliejų (Praffinum Liquidum, Wax, Mineral Oil);
• nesirinkite gaminių, turinčių antibakterinių savybių;
• ieškokite ekoženklų, tačiau kritiškai vertinkite gamintojų teiginius apie „natūralius”, „ekologiškus” ir „organinius” gaminius. Nepriklausomų organizacijų suteikiami ženklai patikimesni. Ieškokite jų:
2. Venkite nanodalelių tiek kosmetikoje, tiek kituose gaminiuose, kadangi jų poveikis sveikatai kol kas nėra ištirtas.
3. Pirmenybę teikite bekvapėms priemonėms, nes sintetiniai kvapai etiketėje žymimi kaip „Parfum”, „Fragrance”, gali slėpti pavojingas chemines medžiagas - ftalatus.
4. Ieškodami žaislo vaikams, venkite labai pigių, minkštos plastmasės (PVC) gaminių, tai pat nepirkite žaislo, kuris turi stiprų nemalonų kvapą ar yra iškvėpintas. Ši taisyklė galioja ir renkantis bet kurį kitą daiktą.
5. Nusprendę dovanoti virtuvės reikmenis, atkreipkite dėmesį, ar keptuvė/puodas nėra padengti Teflon sluoksniu. Geriau rinkitės tą, kuris pažymėtas „PFOA free”, pagamintas iš ketaus, padengtas keramikine danga arba jokios dangos neturi.
6. Jei norite dovanoti drabužį ar tekstilės gaminį, ieškokite pažymėtų šiais ekoženklais:
7. Naudokitės atmintinėmis vartotojams. Jas rasite www.pagalvok.lt.
8. Būkite aktyvūs - klauskite pardavėjų, ar gaminio sudėtyje yra pavojingų cheminių medžiagų.
9. Kreipkitės patarimo į cheminių medžiagų ekspertę tiesiogiai: https://www.facebook.com/notes/baltijos-aplinkos-forumas/klausk-eksperto-apie-pavojingas-chemines-medžiagas-savo-aplinkoje/682328078451812
10. Nepamirškite, kad per Kalėdas artimieji labiausiai laukia jūsų dėmesio. Rankomis pagamintas Kalėdinis atributas, ilgesnis pokalbis ar kartu ruošiama vakarienė juos pradžiugins kur kas labiau nei laiko, praleisto prekybos centrų eilėse, rekordas.
Daugiau apie pavojingas chemines medžiagas, jų poveikį sveikatai bei patarimų, kaip tokių medžiagų vengti: www.pagalvok.lt
Rodyk draugams
